Taip jau nutiko, kad rytų kraštuose, galbūt dėl itin palankių žvejybai sąlygų, atsirado visa galybė pačių keisčiausių meškeriojimo būdų. Ainu žmonėms žvejyba ir medžioklė buvo pagrindinis išgyvenimo šaltinis. Šiam užsiėmimui jie dažniausiai išplaukdavo į vandenis su kanojomis, išskaptuotomis iš medžio kamieno, ir žeberklais. Žeberklų galus šie žmonės suvilgydavo nuoduose, kad žuvis niekaip negalėtų išsivaduoti.
O kuo čia dėti šunys - paklausite. Ainu žmonių pomėgis žeberklams nebuvo vienintelis jų propaguojamas žvejybos būdas. Kartais šie aistringi meškeriotojai išsiruošdavo žvejoti kartu su savo šunimis. Žvejybai jie apmokindavo daugybę šunų, kurie turėjo parvilkti laimikius į krantą meškeriotojui. Dažniausiai Ainu į žvejybą imdavo dvi padėjėjų komandas, abiejose po 20-30 šunų. Viena nuo kitos komandos turėjo laikytis maždaug 200 m atstumu. Gavusios signalą, abi šunų grupės pasileisdavo į jūrą. Po kito signalo grupės turėjo pasikeisti vietomis ir plaukti atgal į krantą.
Daugiau apie šį žvejybos būdą skaitykite čia.
