Ekologiškiausia transporto priemonė vis dėlto yra ne dviratis, o nuosavos kojos. Ir nors retas pėsčiomis traukia į darbą ar kitą miesto dalį, laisvu laiku praktikuojami pasivaikščiojimai po žaliąsias miesto erdves gali praplėsti akiratį ir pravėdinti plaučius nuo per darbo savaitę prikauptų automobilių išmetamųjų dujų.
Šiandien, kai vieni prie ežero čirškina šašlykus, kiti griebia keistas lazdas ir išsiruošia į parką, kaip į gerą treniruotę. Kadangi kol kas tai Lietuvoje – naujiena, šiaurietiško ėjimo entuziastai kartais sulaukia klausimų, kur padėjo slides arba kandžių replikų.
Kas yra tas šiaurietiškas ėjimas, kodėl einant reikia lazdų, ir kaip į Lietuvą atkeliauja šiaurietiško ėjimo banga, GRYNAS.lt pasakoja „Baltijos šiaurietiškojo ėjimo centro“ vadovas bei šiaurietiško ėjimo instruktorius Valdemar Chmielevski.
– Sakykite, kas yra tas mažai Lietuvoje žinomas šiaurietiškas ėjimas – sportas, hobis...?
- Šiaurietiškas ėjimas nėra sportas, kadangi nėra jokių varžybų, rezultatų siekimo ar gerinimo, rengiami tik įvairūs žygiai. Šiaurietiškas ėjimas - greičiau sveikatingumo metodas, laisvalaikio leidimas ir aktyvi fizinė veikla gryname ore.
– Pavadinimas sufleruoja, jog ši fizinė veikla greičiausiai atkeliavo iš mūsų kaimynų skandinavų?
- Taip, šiaurietiškas ėjimas mus pasiekė iš Suomijos. Vasaros metu Suomijos kūno kultūros specialistai, treniruodami slidininkus, pastebėjo teigiamą poveikį visam organizmui, t.y. dirba daugiau kaip 90 proc. kūno raumenų, sudeginama 47 proc. daugiau kalorijų, nei einant tokiu pačiu tempu be lazdų ir be galo naudinga žmonėms, norintiems suvaldyti antsvorį, treniruoti nugarą, kadangi dabar daugumai ją skauda. Taigi tie specialistai nagrinėjo šią techniką, sutrumpino lazdas, kad būtų efektyviau. Praėjusio amžiaus pabaigoje toks užsiėmimas išplito po visą pasaulį ir žinomas kaip šiaurietiškas ėjimas.
– Dažnai sakoma, kad kopimas į kalnus, naudojant lazdas, tai lygiai tas pats, be to, taip kopdavo dar anksčiau negu buvo išgryninta šiaurietiško ėjimo idėja. Tai, gal tik patobulinta technologija ir tiek?
- Reikia pabrėžti, kad kopimas su lazdomis į kalnus nėra šiaurietiškas ėjimas. Tai ėjimas pasiramsčiuojant, tam, kad lazdos padėtų kopti į kalną (kad „nuimtų“ dalį kuprinės svorio, kuris tektų rankoms, padėtų išlaikyti vertikalią padėtį), tai yra pagalbos priemonė. O šiaurietiškas ėjimas yra ėjimas lygumoje, tai nėra apkrovų „nuėmimas“, o lazdomis mes tik „įdarbiname“ viršutinę kūno dalį.
– Kada pasaulyje išpopuliarėjo šiaurietiškas ėjimas ir išaugo „ėjikų“ gretos?
- Masiškas šiaurietiško ėjimo išplitimas buvo kokie 1998-1999 metai. Pavyzdžiui, mūsų kaimynai lenkai, latviai daug daugiau vaikšto negu mes, o Vokietijoje tai ypač populiaru. Po dviračių, tai yra antrasis dažniausiai naudojamas keliavimo būdas, sveikatingumo rūšis. Įdomu ir tai, kad Vokietijoje ligonių kasos kompensuoja žmonėms, nesvarbu ar sveikam, ar ligoniui šiaurietiško ėjimo mokymus. Vokiečiai apskaičiavo, kad tai naudingiau, pigiau, negu vėliau ligonių kasos mokėtų už vaistus, masažus ir kita.
– Kada Lietuvoje šiaurietiškas ėjimas „žengė“ savo pirmuosius žingsnius?
– Mes sąlyginai jauna tauta, kuri užsiima šia veikla. Skirtumas yra apie 10 metų, jeigu palygintume su Vakarų Europa.
Lietuvoje ji išplito apie 2009 metus. Aš buvau vienas pirmųjų, pradėjusių tuo užsiimti. 2008 metais pradėjęs vaikščioti su lazdomis, radau tik vieną žmogų, kuris tai darė profesionaliai – kineziterapeutas Valdas Tautkus. Iš jo ir mokiausi šiaurietiško ėjimo technikos subtilybių.
Vėliau kartu nusprendėme paskleisti tą gerą žinią apie šiaurietišką ėjimą visoje Lietuvoje. Norėjome parodyti, kad tai yra įdomu, naudinga, malonu, todėl 2009 metų pradžioje paleidome pirmą lietuvišką tinklalapį www.nordicwalking.lt. Baigiau instruktorių mokymus ir kartu su Valdu pradėjome mokyti žmones, ruošti instruktorius, nes tiesiog pasiėmę lazdas į rankas ir eidami, nemokėdami technikos, negauname maksimalaus malonumo ir naudos.
Atsakyti į klausimą, kodėl iki mūsų šiaurietiškas ėjimas „ėjo“ (vėlavo) 8 metus, sudėtinga, bet mes su kolega Valdu juokaujame, kad čia turbūt Dievulis šią misiją patikėjo mums, todėl iki mūsų niekas nepradėjo propaguoti šios veiklos.
– Galbūt mes, lietuviai, vėlavome todėl, kad esame tingūs ir vangūs, ypač naujovėms?
– Gal ir taip... Aš pastebiu, kad žmones sunku išjudinti. Ypač tie, kurie priprato prie tokio gyvenimo būdo, kai aktyvus laisvalaikis, tai daugų daugiausia yra išvažiavimas į gamtą ir kepsnių kepimas.
O tie žmonės, kurie judėjo, sportavo, turi pasirinkę vienokią ar kitokią aktyvią veiklą: kas sporto klubą lanko, žaidžia tenisą, kas maratoną bėga ir taip toliau. Jie, žinoma, ima lazdas į rankas, bet to masiškumo iki šiol nėra būtent dėl to, kad žmonės aptingę, o pagrindinė pramoga yra televizorius, kompiuteriniai žaidimai, bendravimas socialiniuose tinkluose.
- Čia greičiausiai bus kritika, skirta jaunimui, paaugliams?
Taip. Daugelis tiesiog namisėdos. Ne paslaptis, kad daugiausiai laisvo laiko jie praleidžia prie kompiuterio. Ligos (nugaros skausmai, išvaržos ir t.t.) kurie anksčiau atsirasdavo sulaukus tik 40 ir daugiau metų, dabar kankina jaunus žmones, paauglius. Jie jau sunkiai gali žaisti futbolą, krepšinį, nes juos tiesiog kamuoja įvairūs skausmai.
Dėl to reikia labai susimąstyti. Ir nereikia kaltinti mūsų genotipo ar tautinių bruožų, o keisti gyvenimo būdą: judėti, išeiti į lauką, būti gryname ore, laipioti po medžius (jei kalbame apie jaunimą). Tą turėtų skiepyti ir tėvai savo vaikams jau nuo mažų dienų. Taip auklėjant mūsų visuomenė gali pasikeisti.
- Skeptikai burnoja, kad kam tos lazdos, kad kažkur slides „praganėte“, tai kam jos reikalingos?
Vaikščiojimas be lazdų yra labai sveikas ir naudingas. Vis daugiau gydytojų sako, kad tai yra žymiau sveikiau nei bėgiojimas. Kuriems patinka vaikščioti be lazdų aš juos palaikau, svarbu, kad žmogus judėtų. Kai paimame į rankas lazdas, tai mes „įdarbiname“ viršutinę kūno dalį, treniruojame nugarą, trapeciją, pečius ir t.t. Gydytojai kartais mėgsta pasakyti, kad žmogaus bėdos prasidėjo tada, kai mes atsistojome ant dviejų kojų. Ėjimas su lazdomis yra lyg savo galūnių pratęsimas, mes grįžtame prie ištakų, jei ir kojos ir rankos (naudojant lazdas) atsiremia į žemę.
– Kokios pagrindinės taisyklės teisingam šiaurietiškam ėjimui?
Kai einame kaire koja, „einame“ dešine ranka ir atvirkščiai. Be abejo turime atpalaiduoti rankas, pečius, kad nejaustume įtampos. Labai svarbu, kad ranka su lazda į priekį judėtų ne iš alkūnės, nelenkiant jos, o iš peties. Mes turime eiti taip, lyg eitume be lazdų, rankos kabo laisvai, alkūnės tiesios, neįtemptos, ne kaip „stygos“, turi būti išlaikomas natūralus tiesumas.
Judesys į priekį yra lyg mes norėtume sveikintis su 3-4 metų vaiku, iš peties tiesiame atpalaiduotą ranką. Kai atsiremiame, svarbu palikti ranką kuo toliau už nugaros, kad būtų užtikrinamas energingas mostas atgal. Vienas iš teisingos technikos požymių, yra maksimalus žingsnis į priekį, lazdos ir galinė koja turi sudaryti tris lygiagrečias linijas, t.y. lazdos su žeme visada turi sudaryti apie 50 laipsnių kampą, net 90 laipsnių kampą, kai einame pasiramsčiuodami. Noriu pabrėžti, kad turime eiti taip, lyg tų lazdų net neturėtume. Apie jas tiesiog reikia pamiršti.
- Ar galima šios technikos išmokti savarankiškai?
Įvairiai, žinokite, būna. O išmokti šokti valsą, tam kuris nemoka, sunku? Jeigu viskas gerai su ritmo jausmu, koordinacija, galima išmokti ir per valandą, ir per dvi. Bet kai kam gali neužtekti ir 10 užsiėmimų. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad žmonės dažniausiai „pagauna“ šiuos dalykus, įsisavina tuos 10 technikos elementų.
Žinoma, kai kurie dar po pirmų užsiėmimų vaikšto įsitempę, kiti sulenkia alkūnes, nemoka mostų. Tačiau po mokymų, jie jau žino, kaip reikia vaikščioti taisyklingai, judesiai jau yra „atidirbti“. Po kelių savarankiškų treniruočių, jie pradeda vaikščioti taisyklingai. Kartais rekomenduoju, jei yra galimybė, nufilmuoti save, kaip vaikštote su lazdomis, o tuomet galima analizuoti klaidas, kas daroma galbūt ne taip, kaip reikėtų. Tačiau išmoksta beveik visi.
- Kaip išsirinkti svarbiausias šio užsiėmimo priemones – lazdas. Kokios jos turi būti, į ką reikėtų atkreipti dėmesį ?
Labai svarbi lazdų konstrukcija. Rekomenduojame anglies pluošto lazdas, o jeigu žmonės perka aliuminines, tai jos turi būti pagamintos iš kokybiško aliuminio.
Itin svarbu dirželis, jis turi būti ne kaip medžiaginė juostelė , o pirštinaitės formos, kad apgaubtų visą delną. Kartais ant lazdų būna parašyta, kad tai šiaurietiško ėjimo lazdos, bet pagal rankenų, dirželio tipą jos netinka, nes negalima atlikti šiaurietiško ėjimo technikos elementų. Tiems, kurie nori šia veikla užsiimti savarankiškai, be mokymų, rekomenduočiau pasidomėti, pasižiūrėti, ne vien tik pigiausius pasiūlymus „šiaurietiško ėjimo lazdų“ pasiūlymus. Pirmiausia reikėtų pasižiūrėti profesionaliuose tinklalapiuose, kaip atrodo žinomų gamintojų lazdos, atkreipti dėmesį į dirželio konstrukciją, o jau tuomet galite pirkti. Tą sakau dėl to, kad apmaudu, kai į mokymus atėjęs žmogus, atsineša savo lazdas ir pasižiūrėjęs, galiu pasakyti, kad šios lazdos netinkamos šiaurietiškam ėjimui.
- Užsiimant šia veikla, dažnai pasigirsta nuomonių, kad ypač kenčia kojų sąnariai, todėl vėliau gali atsirasti sveikatos sutrikimų. Ar iš tiesų yra neigiamų padarinių, užsiimant šia veikla?
Reikia labai „pasistengti“, kad pajustume kokią neigiamą įtaką. Žinoma, reikia kontroliuoti, kiek mes vaikštome, kaip energingai tai darome. Taip pat ar neturime ligų ar problemų, susijusių su sveikata, pavyzdžiui, genetinių ligų. Dėl netaisyklingos technikos gali kilti problemų su alkūnės sąnariu, ypač, kai statome lazdą 90 laipsnių kampu ir energingai vaikštome asfaltu, o ne miško takeliu, kadangi atsiranda vibracijos. Jeigu pajaučiate, kad po ėjimo, ką nors skauda, reikėtų apsilankyti pas gydytoją, kuris nustatys, ar tai susiję su šiaurietišku ėjimu. Tačiau labiausiai norėčiau pabrėžti, kad reikia stebėti, kontroliuoti savo kūną ir tuomet problemų nekils.
– O ar dažnai pastebite, kad žmonės nemoka, netaisyklingai vaikšto su lazdomis?
Labai dažnai. Matau pro langą, kaip keli kaimynai, kurių nepažįstu, eina su lazdomis, sulenkia alkūnes ir iš to naudos ir malonumo mažai. Žinoma, galima ir pačiam išmokti, bet didesnė nauda, kai žmogus išmoksta taisyklingos technikos, o ne tada, kai išmokstame netaisyklingai ir reikia mokytis iš naujo. Tai daug sunkiau, kadangi žmogus būna pripratęs prie netaisyklingos technikos.
- Kokie šios veiklos pagrindiniai pliusai?
Kaip jau minėjau, praktikuojant šiaurietišką ėjimą dirba daugiau kaip 90 proc. raumenų, sudeginama daugiau kalorijų, nei einant tokiu pačiu tempu be lazdų ir be galo naudinga tiems, kurie nori suvaldyti antsvorį, treniruoti nugarą.
O be viso to, tai ne vien raumenis, bet ir širdį treniruojame. Pagerėja kraujotaka, valome savo plaučius. Gryname ore gauname deguonies, kuris skatina tokių hormonų kaip endorfinas, serotoninas generavimą, todėl jaučiamės energingesni, kūrybiškesni, optimistiškesni. Kiekvienas žmogus turi kūrybinio potencialo, o buvimas gryname ore, jį tik dar labiau skatina.
– O kodėl žmonės nusprendžia užsiimti tokia veikla?
– Veiksnių gali būti labai daug, bet dažniausiai tai susiję su mūsų sveikata.
Geriausia, kai žmogus pradeda užsiimti šiaurietišku ėjimu, kai jam dar nieko neskauda. Šiaurietiškas ėjimas gali būti taikomas kaip antsvorio mažinimo priemonė, tačiau tai reikia suderinti su dieta, pasitarti su dietologais, gydytojais. Užsiima ir nėščios moterys, ar po nėštumo nusprendusios atgauti fizinę formą. Be to, tai ir puiki reabilitacijos priemonė, ypač po įvairių traumų.
– Ko reikėtų nepamiršti, įvertinant amžių, sveikatos sutrikimus, jei norime propaguoti šiaurietišką ėjimą?
Amžiaus ribų praktiškai nėra. Tuo gali užsiimti ir vaikai, tačiau kuo jie mažesni, tuo motyvacija mažesnė, jiems gali greitai nusibosti ėjimas. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad vaikštau su savo vaikais, nes jų motyvacija ta, kad jie kažką rimto daro su tėčiu. Tad šiaurietiškas ėjimas gali būti ir puiki integracinė šeimos priemonė, buvimas kartu.
Dėl sveikatos būklės, jeigu turite kokių problemų, būtinai reikia pasitarti su gydytoju, o kai kurias negalavimo problemas galbūt išspręs ir šiaurietiškas ėjimas.
– Dabar šiek tiek apie vyrus ar moteris. Kurie dažniau griebia lazdas į rankas ir iškeliauja pasivaikščioti?
Dominuoja moterys, nors statistikos neskaičiavau, bet, sakykim, apie 80 procentų į mokymus ateina moterys. Pagal lazdų pardavimus, sezonu metu parduodame daugiau trumpesnių lazdų, kurios skirtos moterims. Tačiau pastebėjome įdomią tendenciją: kai ateina gruodžio mėnuo, prieš Šv. Kalėdas prasideda ilgų lazdų pirkimo bumas, nes turbūt Kalėdų senelis lazdas perka vyrams (juokiasi). Tačiau moterys išlieka atviresnės, aktyvesnės naujovėms nei vyrai.
– O kiek tokių „vaikščiotojų“ galėtų būti Lietuvoje?
Manau, kad tikrai tūkstančiai, o ne šimtai. Kiekvienais metais tokių entuziastų daugėja, tačiau mes su kolegomis pasikalbame, kad, ko gero, daugiau yra parduodama lazdų nei vaikščiojančių žmonių, nes kartais nusiperka, vieną kitą kartą pavaikšto, tada numeta į šalį. Priežasčių, kodėl žmonės nustoja vaikščioti, gali būti daug, bet greičiausiai, kad nepatiko. O nepatiko, nes tą darė netaisyklingai, neišmokę technikos. Norėčiau, kad žmonių, kurie propaguotų tokią veiklą, Lietuvoje būtų daugiau.
- Neretai norėdami užsiimti viena ar kita veikla, laisvalaikiu, žmonės linkę paskaičiuoti, ar tai nebus brangus malonumas. Ar šiaurietiškas ėjimas lietuviams įkandamas ?
– Sakyčiau, kad, jeigu lygintume su kitais laisvalaikio užsiėmimais ar sportu, tai šiaurietiškas ėjimas įkandamas daugeliui.
Galima surasti pasiūlymų internete, kai siūloma įsigyti šiaurietiškam ėjimui skirtas lazdas už 30 litų, tačiau už tokią kainą dar neteko matyti kokybiškų lazdų. Kokybiškas lazdas, gerai paieškojus, galima įsigyti už 100 litų. Renkantis pigesnes, kyla įtarimas ar jos iš tiesų geros.
Brangesnės turi papildomas funkcijas: atsegamas dirželis, daugiau anglies pluošto, jos dar lengvesnės, tai jų kaina siekia 200 Lt. Jei leidžia finansinės galimybės, rekomenduočiau investuoti tuos 200 litų į lazdas, nes nuo jų priklauso ir malonumas užsiimant šia veikla, lengviau išgauti tuos technikos elementus. O visa kita, sportinę, ar laisvalaikio aprangą, batus, žmogus paprastai jau turi. Didelių subtilybių juos renkantis nėra, tai kiekvienas renkasi individualiai, vienas perka brangią aprangą, kitas - pigesnę. Tačiau labiausiai reikia kreipti dėmesį į lazdas. Vidutiniškai, norint užsiimti šiaurietišku ėjimu, šis užsiėmimas jums gali kainuoti nuo 150 iki 450 Lt.
- O gal Lietuvoje yra specialios vietos, kur dažniausiai užsiimama šiaurietišku ėjimu?
Vilniuje šio užsiėmimo mėgėjai dažniausiai renkasi Vingio parką. Gerų vietų yra ir Antakalnyje, Lazdynuose, Verkių regioniniame parke, o Pilaitėje, kiek žinau, yra neformali bendruomenė, kuri susiburia ir vaikšto grupėmis. Be abejo, tokia veikla galima užsiimti visais metų laikais. Nesvarbu ar saulė šviečia, lyja, ar sninga.
- Turbūt didelį vaidmenį šioje veikloje lemia ir paviršiai, kuriais vaikštoma. Tai kurie yra patys geriausi, o kuriuos geriau aplenkti?
Miško takeliais labai smagu vaikščioti. Šis pagrindas ypač tinka pradedantiesiems, kurie nori išmokti taisyklingai vaikščioti. Jeigu einame asfaltu, tai jis turi būti lygus, švarus, sausas. O žvyrkelis ir žolė, tai mažiausiai tinkamas paviršius. Už žolės lazdos gali užsikabinti, o žvyrkelio paviršius vietomis kietas, kitur minkštas, todėl neaišku kokį reikėtų naudoti lazdos antgalį.
– O ėjimas miesto gatvėmis?
Šiaurietiškas ėjimas, tai „miestiečio“ užsiėmimas, taigi miestas kuo puikiausiai tinka. Svarbiausia pasirinkti specialius guminius antgalius, vadinamuosius „batukus“ ir kad paviršius (asfaltas ar šaligatvis), būtų lygus bei švarus.
– Svarstant apie mūsų tautiečių požiūrį į naujus dalykus - kaip jie vertina Jūsų pomėgį?
Sako, kad nesąmonė, mėto replikas - „gal slides pametei?“ Pasitaiko atvejų, kai priėjęs prie pėsčiųjų perėjos, matau, kaip automobiliai pradeda iš tolo stabdyti, nes turbūt galvoja, kad gal koks „nesveikas“, neprognozuojamas eina, tai geriau iš anksto sustoti (juokiasi).
Tokių replikų ir situacijų vis mažiau, bet dar didelė dalis į šį pomėgį žiūri skeptiškai. Ypač vyrai. Jiems gal atrodo nevyriška, nestipru, gal asocijuojasi su negalia, senatve ir t.t. Kai parengėme vieną straipsnį, tai perskaičiau vyro, iš mažo miestelio, komentarą, jei jis praeitų pro savo kaimą su lazdomis, tai reikėtų keisti gyvenamąją vietą. Būna visko. Tačiau manau, kad tai savotiškas pasiteisinimas, to nedaryti, kaip pavyzdžiui, nebėgioju, nes negaliu, į sporto klubą neinu, nes brangu ir t.t. O čia ir pigu, ir galiu... bet vis tiek ieškome tų pasiteisinimų, kad apgautume patys save.
Ačiū už pokalbį!-Aplinkosauga-Šiaurietiškas ėjimas - aplinkai draugiškas laisvalaikio leidimo būdas. Žmogus praleisdamas daug laiko gamtoje ima jausti jai pagarbą, mažiau teršia. Be to, leisdamas laikas gamtoje, žmogus atitraukiamas nuo kitų laisvalaikio leidimo formų, kurios gali būti kenksmingesnės aplinkai (vartojimas). Taip ir žmogus yra aplinkos dalis, o toks laisvalaikio leidimo būdas stiprina sveikatą.
Gryno oro nauda vaikams ir suaugusiems
Sveikas gyvenimo būdas neįsivaizduojamas be pasivaikščiojimų gryname ore. Deja, vietoj laisvalaikio parke ar miške vis dažniau renkamės televizorių bei kompiuterį. Įsmeigę akis į ekraną kur kas rečiau išeiname pakvėpuoti grynu oru ir pasidžiaugti gamta. Vaikai taip pat retai beiškiša nosis iš namų, kur kas mieliau pasineria į kompiuterinių žaidimų ir interneto pasaulį. To pasekmė – akių, laikysenos, nervų sistemos ligos, chroniškas nuovargis, susilpnėjęs imunitetas. Viso to padeda išvengti kasdienis gryno oro gurkšnis ir kelios minutės, praleistos gamtos prieglobstyje.
Grynas oras prieš širdies ir kraujagyslių ligas
Nuolatinis skubėjimas, stresas, greitas maistas, rūkymas, užterštas didmiesčių oras – visa tai silpnina mūsų širdį ir kraujagyslių sistemą. Širdis ypač kenčia nuo dabartinio žmogaus nesugebėjimo atsipalaiduoti ir pasimėgauti akimirka. Greitėjant gyvenimo ritmui tendencingai daugėja ir sergančių širdies bei kraujagyslių ligomis. Jų riziką stipriai sumažinsite kasdien bent šiek tiek laiko praleisdami gryname ore.
Pasivaikščiojimai parke ar miške ne tik atpalaiduos kūną bei protą, bet ir aprūpins organizmą didesniu deguonies kiekiu. Vadinasi, prasiplės kraujagyslės, nustos šalti galūnės bei svaigti galva. Vaikštinėdami lauke giliai pakvėpuokite, aktyviau pajudėkite. Medikai tvirtina, jog judėjimas ir kvėpavimo pratimai, atliekami lauke, padeda apsisaugoti nuo infarkto.
Pasivaikščiojimai gryname ore – sveikiems vidaus organams
Pastebėta, jog reguliariai vaikštinėjant gamtoje sumažėja skrandžio skausmai ir kiti nemalonūs pojūčiai. Sergantiems skrandžio opalige patariama lauke pakvėpuoti „pilvu“. Gilus kvėpavimas atpalaiduoja ir sumažina skrandžio spazmus, padeda kenčiantiems nuo vidurių pūtimo.
Sergantiems inkstų ir kepenų ligomis naudingi pasivaikščiojimai nedideliais gurkšniais geriant negazuotą tyrą vandenį.
Kvėpavimo takų ligomis sergantiems grynas oras yra būtinybė. Idealu, jei galite pasivaikščioti spygliuočių miške ar prie jūros. Kvėpuodami juoduotu jūros ar miško oru padėsite išsivalyti plaučiams. Nepamirškite ir vėdinti patalpų. Neretai vaikui pradėjus kosėti stengiamės apsaugoti jį nuo bet kokio vėjelio ir sandariai uždarome langus. Tai – didžiulė klaida, nes troškiame kambario ore dauginasi virusai. Geriau ligonį šiltai apkloti, tačiau kambaryje nuolat praverti langą ir įleisti gryno oro.
Grynas oras – ramūs nervai
Medikai vieningai sutaria, kad laiko leidimas gryname ore naudingas ne tik fizinei, bet ir psichinei žmogaus sveikatai palaikyti. Jei kasdien bent penkiolika minučių neskubėdami pasivaikščiosite lauke, greit pajusite, kad darotės ramesni, harmoningesni. Gamtos grožio ir metų laikų kaitos stebėjimas atpalaiduoja nervų sistemą, padeda atsiriboti nuo kasdienių problemų. Be to, vaikštinėjant gryname ore kūnas gauna didesnį kiekį deguonies. Didesnis deguonies kiekis pasiekia ir smegenis, jų veikla suaktyvėja. Tad, jei mokydamiesi ar dirbdami išsekote, kelias minutes praleidę lauke ir vėl galėsite imtis darbo su nauju užsidegimu.
Kuo daugiau gryno oro ir buvimo gamtoje rekomenduojama sergantiems visomis nervų sistemos ligomis, kenčiantiems nuo nemigos, įtampos ir net depresijos. Nervų sistemą raminančiai veikia natūralūs gamtos vaizdai ir garsai. Kad laisvalaikis gamtoje būtų dar naudingesnis, užsiimkite maloniomis smulkmenomis – pabraidykite po rudeninius lapus, su vaikais prisirinkite kaštonų, apsiaukite guminius batus ir tyčiomis įlipkite į balą, parke ant suolelio išgerkite kavos ar paplepėkite su jums artimu žmogumi.
Kiekviena maloni akimirka, praleista gryname ore, ne tik padės atsipalaiduoti, bet ir sustiprins jūsų santykį su šeima bei artimaisiais.
Mažųjų laisvalaikis – ne prie kompiuterio, o lauke
Jau nieko nebestebina dar nei penkerių nesulaukęs mažylis, maigantis kompiuterio klavišus. Tėvai džiaugiasi – vaikas saugus, užsiėmęs, jo nebūtina prižiūrėti. O be reikalo. Grynas oras ir judėjimas yra vieni svarbiausių veiksnių, lemiančių sėkmingą vaiko vystymąsi bei jo imuninės sistemos stiprėjimą. Nesistebėkite, jei į lauką kojos neiškeliantis mažylis žiemą nuolat sirguliuos, o vasarą viduriuos. Namų aplinkoje vaikas nesusiduria su natūraliomis gamtoje gyvenančiomis bakterijomis, taigi jo organizmas nesigrūdina ir neišmoksta prisitaikyti. Tokie „kambariniai“ vaikai būna kur kas jautresni įvairiam maistui, labiau linkę į alergijas.
Paaugliai, žinantys tik tris kryptis (namai-mokykla-prekybos centras) taip pat nepasižymi sveikata. Be to, sunkiau išgyvena paauglystės periodą, būna nervingesni ir labiau linkę į depresijas, nei jų bendraamžiai, daugiau laiko leidžiantys gamtoje. Kai smegenims trūksta deguonies, vaikas ima prasčiau mokytis, jam sunkiau sukaupti dėmesį. Todėl pakankamas gryno oro kiekis būtinas besimokančiam vaikui.
Nesitikėkite, kad pats vaikas išsiruoš iškylauti miške, kol jūs sėdėsite prie televizoriaus. Protingas elgesys prasideda nuo protingo pavyzdžio. Pratinkite savo vaiką prie aktyvaus laisvalaikio gamtoje jau nuo mažų dienų. Paaiškinkite, kaip svarbu reguliariai išsivėdinti savo kambarį. Svarbiausia, prisiminkite, kad laikas su šeima praleistas ne prie ekrano, o parke ar miške, yra šimtą kartų vertingesnis. Išvykos į gamtą gali tapti ne tik sveikatos, bet ir asmeninių santykių tobulinimo būdu. Džiaukitės gamta ir kvėpuokite grynu oru visais metų laikais.
