Kelionės gamtoje grožintis ir žavintis mus supančiu pasauliu - ne toks jau senas reiškinys. Apskritai kartais galima manyti, kad mes esame praradę galimybę džiaugtis ne tik paprastais, bet ir didžiais dalykais. Tiesa, ėjimas ar važiavimas į gamtą ne pragmatiškais reikalais (uogauti, grybauti, malkauti ar medžioti) visada buvo žinomas ir paprastai sutapdavo su didžiosiomis metų šventėmis, kai, pavyzdžiui, per Velykas visa šeima ar giminė pulkeliu keliaudavo į mišką ar prie ežero, upės.

Į mūsų gyvenimą įsiveržę automobiliai iš esmės pakeitė šį žmones ir gamtą vienijantį malonumą. Žinoma, visada rasdavosi tokių, kurie eidavo miškais, brisdavo per pelkes, nakvodavo palapinėse, savo gremėzdiškom baidarėm išraižė visus Lietuvos upelius. Daug kas juos vadino tiesiog „laukiniais turistais“, nors jiems labiau tiko tikrųjų turistų, o dar geriau - keliautojų vardas. Buvo metas, kai jų gausėjo, dėl jų antplūdžio net kilo pavojus kai kurioms slaptoms paukščių ar žvėrių teritorijoms, nes veržimasis į gamtą dėl vienokių ar kitokių iniciatyvų tapdavo varžybomis. Ne visi šie ėjimai slaptais gamtos takais davė naudą patiems žygeiviams: daugelio jų žinios buvo per menkos pažinti, apibūdinti tuos turtus, kurie buvo aplinkui. Reikėjo kažko naujo...

Pamenu, kaip prieš 25 metus, rudeniop, lydėjau pirmuosius Lietuvoje paukščių stebėtojus iš Švedijos. Tai buvo „žvalgybinė“ grupė, nes iki tol jiems mūsų šalis buvo uždaras, nepasiekiamas pasaulis. Tada jie nustebo išgirdę mano nuogąstavimus, kad dabar turistų bus daugiau, kad jie įsibraus į slapčiausius kampelius ir sukels problemų saugomoms rūšims.

„Bet to išvengti visai paprasta! Įrenkite mašinų stovėjimo vietas ten, kur tokių rūšių nėra, o kitur nutieskite pažintinius takus. Matysite, žmonės eis takais ir niekur nesibraus...“ - patikino mano svečiai. Tada nežinojau - tikėti tuo ar ne. Įspūdį ir jų žodžių tikrumą sustiprino po metų buvusi kelionė į Švediją, kur visa tai pamatėme jau tikrovėje. Ar tai pavyks Lietuvoje?

Kai Dūkšų ąžuolyne prie plento, vedančio iš Vilniaus į Kernavę, buvo sumanyta įrengti pažintinį taką, skeptikų buvo daugiau nei optimistų. „Taigi jie čia viską nutremps, neliks nei plukių, nei orchidėjų...“ - dūsavo skeptikai. „Pabandykime...“ - atsargiai reikalui pritarė optimistai. Takai buvo įrengti, pirmieji jau spėjo supūti, o dabar niekas net neįsivaizduoja, kad ąžuolynas gali būti kitoks, be tako ir be lankytojų. Ir niekas gėlių neskina, krykščia vaikai, keliauja neįgalieji. Neries regioninio parko direkcija įruošė pažintinius stendus, kuriuose galima sužinoti viską apie retas ir įprastas ąžuolyno rūšis, istoriją ir archeologiją.

Šiandien pažintiniai gamtos takai yra visuose valstybiniuose parkuose (nacionaliniuose ir
regioniniuose), juose lankytojų gausu, nežiūrint, ar šie objektai yra toli nuo pagrindinių miestų. Beje, juose lankytojų rasi visada, kai kada net gilią žiemą ar naktį. Neseniai Žagarės regioniniame parke, Mūšos tyrelyje atidarytas ilgiausias pažintinis takas Lietuvoje - kas keliaus į tuos kraštus, juo turėtų būtinai pavaikščioti. Tačiau kaip miela vaikščioti Varnikų taku - Trakų istoriniame nacionaliniams parke, Arlaviškių kadagyno taku - Kauno marių regioniniame parke, Buktos miško taku - Žuvinto biosferos rezervate!

Iš tikro takai yra lankomi, šiandien net ir didžiausi skeptikai negalėtų paneigti jų vertės. Tačiau visada klausiame: kada ten geriausia vykti? O dabar - ar jau galima, ar jau ką nors pamatysime? Taip, dabar keliauti tinkamas metas, nes gamta atgyja, kasdien randasi kas nors nauja. Tiesa, prieš keliaujant reikėtų nors šiek tiek pasiruošti. Visiems keliautojams labai tiktų pasiimti Ž. Lazdauskaitės knygą „Pavasarį žydintys augalai“ ir ką nors, padėsiantį atpažinti drugius, kitus bestuburius. Takai paprastai vos keleto kilometrų (kiti - dar trumpesni), tad skubėti neverta, geriau daugiau žvalgytis, stebėti ir pamatyti, fotografuoti.

Vilniečiams tokioms pažintims labai patogus Neries regioniniame parke esantis Dūkštos pažintis takas, kuriuo keliaujama palei audringą Dūkštos upelį, kopiant į raguvas, grožintis ąžuolais, stebint paukščius, drugius. Čia lankantis kas 2 - 3 savaitės atrandamas jau naujas pasaulis, tad stebėtis yra kuo. Dabar kasdien (ypač nedarbo dienomis) čia praeina bent 100 žmonių. Vadinasi, čia buvusių ir galinčių patvirtinti mano žodžius yra nemažai.

Taigi takai veda į gamtą, siūlo savo grožybes ir įdomybes. Mums reikia tik keliauti ir kuo daugiau pažinti. Ar matote, kaip toli tokios kelionės nuo kažkada buvusių „laukinių turistų“ takų?