Jauniausiam dalyviui – vos keli metai
Lietuvos gamtos fondas švęsti Biologinės įvairovės dieną pakvietė į jau trečiąjį visų rūšių ralį, vykusį Margupio botaniniame draustinyje. Įdomu tai, kad šią valstybės saugomą teritoriją savo iniciatyva įkūrė ten gyvenantis ir ekologiškai mėsinius galvijus auginantis ūkininkas Erikas Laiconas. Šis ūkininkas yra laimėjęs „Baltijai draugiškiausio Lietuvos ūkininko" konkursą ir visuomet gamtos mylėtojams plačiai atveria savo ūkio duris.
Tačiau kol paaiškėjo rezultatai, visos komandos turėjo gerokai pasistengti. Nuo šeštadienio ryto iki pat vakaro gamtininkai, registruodami kiekvieną sutiktą rūšį, klajojo po miškus ir pievas, akylai apžiūrinėjo Dubysos pakrantes ir į ją įtekantį upelį. Per dieną jie apėjo didžiulę teritoriją, todėl ir laimėjusios komandos užfiksuotų rūšių sąrašas viršijo 700.
Gamtininkai, įnirtingai besivaržę tarpusavyje ir vakare grįžę į E. Laicono šeimos ūkį, ėmė vartyti mokslinę literatūrą, žvilgčioti pro mikroskopo akutę arba tiesiog ieškoti informacijos internete, kad tiksliai identifikuotų tas rūšis, kurių atpažinimas sukėlė tam tikrų abejonių.
Įdomu tai, kad į rūšių ralį, kurio organizatoriai nėra girdėję apie analogiškus renginius Europoje, įsitraukė ne tik gamtininkai profesionalai, bet ir mėgėjai, pavyzdžiui, gretimame Seredžiuje besimokantys mokiniai ar šeimos su mažais vaikais.
Simona, kalbėdama su GRYNAS.lt žurnalistu, rankose laikė mažąjį Adą. Ji sakė, vaiką nuo mažens pratinanti prie gamtos, todėl šeštadieniais, jei tik būna palankus oras, jauna mama kartu su vyru Tomu savo atžalą vežasi į gamtą. „Į ralį atvažiavom su vaiku. Jį irgi reikia mokyti mylėti gamtą. Į gamtą dažniausiai važiuojam su ornitologais. O vaikui tai pirmas tokio masto renginys. Mes esame visiški mėgėjai, bet savaitgaliais stengiamės atvažiuoti į gamtą“, - šypsojosi vilnietė.
Didžiausia pergalė – retoji cikada
Nugalėtojams įteikus vertingus prizus GRYNAS.lt pakalbinti geriausiai ralyje pasirodę gamtininkai sakė, kad jie savo pavyzdžiu nori parodyti, jog gamtos pažinimas yra išmokstamas, tik tam reikia paskirti nemažai laiko. Prie komandos „Ledas“ šiemet prisijungęs Lietuvos gamtos tyrimų centro darbuotojas Eduardas Budrys teigė, kad jaunieji gamtininkai yra labai perspektyvūs ir į juos vyras deda daug vilčių.
„Renginys buvo skirtas jaunimui paskatinti, todėl aš jaučiuosi taip tarsi būčiau nušvilpęs prizą. Jaunimui reikia padėti, nes jis dar tik mokosi. Tačiau reikia pasakyti, kad augalų srityje jaunimas mus pralenkė“, - sakė pašnekovas, pridėjęs, kad ant laimėtojų pečių gula kitų metų rūšių ralio organizavimo pareiga.
Kad kova buvo įnirtinga, sutiko ir kita šios komandos narė Asta Uselienė. Moteris svarstė, kad kitais metais patyrusiems gamtininkams pranokti jaunimą gali būti dar sunkiau: „Šiemet jaunimas labai stengėsi. Todėl kova buvo tikrai įdomi. Ir šiemet skirtumas sumažėjo. Kitąmet įtampa bus dar didesnė. Mano sritis – samanos, bet šitoje vietoje nebuvo daug joms tinkamų buveinių, todėl rezultatu nesu visiškai patenkinta.“
Su šeima ekologiškai ūkininkaujantis E. Laiconas GRYNAS.lt teigė, kad renginys buvo sėkmingas, nes gamtininkams pavyko užfiksuoti daugiau nei 700 rūšių, o svarbiausia, kad dalis jų yra labai retos, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
„Iš pradžių buvo abejonių, ar šioje vietoje bus galima surasti labai daug rūšių, ar gamtininkams nebus nuobodu. Tačiau buvo priešingai. Mane labiausiai sudominęs radinys – cikados išnara. Pasirodo, kad aš vaikščiojau tarp šių vabzdžių, bet nežinojau, jog jų čia yra. Tai yra labai reti gyvūnai!“, - stebėjosi vyras.
Lietuvos gamtos fondo specialistai patvirtino, jog Margupio draustinis taps trečiaja cikadų radaviete Lietuvoje. Kad šiame krašte gali būti šių vabzdžių, iki šiol nebuvo žinoma.
„Jei kelias valandas pagulėsi po medžiu, kur jos cirpia, gali galva plyšti. Cikados iš esmės yra tinginės. Kol šalta - jos nieko nenori. Kai įšyla, patinėliai pradeda kviesti pateles, patelės - patinėlius. Bet nei vieni nei kiti nesiskubina atskristi, tik tupi viename medyje ir garsiausiai čirpia“, - įspūdžiais dalinosi ūkininkas.
Vis dėlto gamtininkai ne tik tarpusavyje rungtyniavo, bet ir visi kartu prie apšviestos medžiagos stebėjo naktinius drugius ir specialia aparatūra nustatinėjo praskrendančių šikšnosparnių rūšis.
Šikšnosparnių lietuviškas „bumpčikas“ nežavi
Praėjus kelioms valandoms po apdovanojimų savo tyrinėjamų objektų – šikšnosparnių – ralio metu pasigedęs Lietuvos gamtos fondo atstovas Remigijus Karpuška išsivedė smalsuolius prie Dubysos stebėti, kaip pro šalį praskrenda šie naktiniai gyvūnai.
Nors kompanija turėjo specialų prietaisą, registruojantį šikšnosparnių skleidžiamą ultragarsą, šįkart jis ilgokai tylėjo. Šikšnosparnių stebėtojai įsikūrė šiek tiek už Dubysos upėje susiformavusio slenksčio. R. Karpuškos teigimu, registruojami garsai buvo tokie tylūs, kad galėjai nuspėti, jog šikšnosparniai skrenda iki slenksčio ir ten apsisuka.
Tiesa, gamtos mylėtojų ausis trikdė visai nenatūralūs garsai. Dar už kelių šimtų metrų kitame Dubysos krante įsikūrusi triukšminga kompanija vieną po kito visu garsu leido lietuviškus pop muzikos kūrinius. Kuo labiau temo, tuo labiau šiai kompanijai kilo ūpas garsiai leidžiamą muziką patiems perrėkti.
Stebėtojai ėmė gamtininką R. Karpušką kamantinėti, ar tik šikšnosparniai nėra tokios garsios muzikos mėgėjai, ar nejunta tam tikrų dažnių? Šikšnosparnių tyrinėtojas svarstė, jog gyvūnai neturėtų girdėti muzikos, tačiau vos pasukus atgal nuo upės, nedidelėje pakrantėje esančioje proskynoje, prietaisas užfiksavo net kelių rūšių šikšnosparnių skleidžiamus garsus: Rudojo nakvišos, Vandeninio pelėausio ir Natuzijaus šikšniuko.
Pastarojo skleidžiamas ultragarsas panašus į padriką čepsėjimą. Kiti šikšnosparniai „tvarkingesni“ - skleidžia ritmingą garsą, kuris pasibaigia greitėjančiu tratėjimu, tarsi vis arčiau žemės mušinėjamo krepšinio kamuolio.
Tai, pasak R. Karpuškos, reiškia, jog mažasis nakties medžiotojas sučiupo vabzdį: tratėjimas reiškia, kad šikšnosparnis ir vabzdys vis artėja vienas prie kito, bangos nuo vabzdžio atsimuša vis greičiau.
Grįžtant į stovyklą, kur neišsiruošę stebėti šikšnosparnių jau senokai buvo pavalgę vėlyvą vakarienę, užfiksuotas ir nepertraukiamas burzgimas. Vienas iš trumpo žygio dalyvių ėmė prožektoriumi tyrinėti karvių ganyklos teritorijoje esantį nedidelį vandens telkinį. „Bus pilkoji rupūžė“, - pabandė iš garso įvertinti. „O ir rudasis nakviša kažkur netoliese“, - subumpsėjus prietaisui pašoko R. Karpuška. „Palauk, kokie dar šikšnosparniai – čia pilkoji rupūžė!“, - su kolega juokais pasiginčyti pabandė varliagyvių žinovas.
Galiausiai visi atsiduso, kad rūšių neleidžiama registruoti ir naktį – tuomet jų registracijos lapuose „nugultų“ dar daugiau.
