R. Baškytė: žmonės net plaukdami baidarėmis geria. Tokių tikrai nereikia

Plaukimas baidarėmis kasmet vis populiarėja – tai tampa madingu laisvalaikio leidimo būdu. Ekologus neramina tai, kad didelė baidarininkų dalis gamtoje elgiasi netinkamai: šiukšlina, girtauja, įsikuria ne specialiose stovyklavietėse, drumsčia gyvūnų ramybę, niokoja retas augalų rūšis. Kaip tik tokių poilsiautojų, anot Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktorės Rūtos Baškytės, ir nereikia. Siekiant juos pažaboti, kai kur ribojamas vandens turizmas.

Šiltuoju metų laiku upes užplūdę vandens turistai valstybės saugomų teritorijų darbuotojams sukelia galvos skausmą. Tiesa, specialistai pastebi, kad anksčiau, kol baidarių nuoma netapo visuotiniu reiškiniu, vandens turizmas laikytas draugišku aplinkai, saugomų vietų pažinimo priemone.

Plaukimui upėmis tapus masiniu reiškiniu, dažnai vandens turizmas virsta pasilinksminimo priemone – gerėjimąsi gamta palengva pakeičia lėbavimas.

Ne visos upės baidarininkams prieinamos

,,Mes, aišku, visada žiūrėdavom į vandens turizmą kaip į patį draugiškiausią aplinkai. Iš tiesų žmonės plaukdavo pažintiniais tikslais, norėdami ne tik pairkluoti, bet ir pabūti gamtoj. Jie buvo labai draugiški aplinkai: jie niekada nepalikdavo šiukšlių, niekada nekurdavo laužo kur negalima. Šiais laikais, kada vandens turizmas darosi masiniu, mes turime labai nemažai lėbavimo gamtoje pavyzdžių – žmonės net ir plaukdami geria. Tokių lankytojų tai tikrai nereikėtų saugomose teritorijose“, – teigia Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktorė R. Baškytė.

Ji sako, kad vandens turistams prieinamos ne visos upės – yra tokių, kuriomis plaukimas yra draudžiamas arba ribojamas.

Pavyzdžiui, upėje Ūla, tekančioje rytinėje Dzūkijos nacionalinio parko teritorijos dalyje, plaukimas yra reguliuojamas – nustatyta, kiek vandens turistų per parą upe gali praplaukti.

Negana to, iš baidarininkų imamas mokestis. R. Baškytė sako, kad surinkti pinigai panaudojami stovyklaviečių priežiūrai, šiukšlių išvežimui, upės vagos valymui ir kitų darbų finansavimui.

Turistų srautas ribojimas ir kitose upėse – Peršokšnoje, Lakajoje. Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktorė tikina, kad šios upės nėra itin vandeningos, ,,jeigu ten pradės masiškai plaukti, tada vienas paskui kitą plauks“.

Anot jos, šiltuoju metų laiku vandens turistams prieinamos ne visos upės ne tik dėl ribojimų, bet ir dėl upių seklumo: ,,Gamta pati apsisaugo nuo nevykusių lankytojų, pavyzdžiui, Dūkštelė, esanti Neries regioniniam parke. Yra upės, kuriomis galima plaukti tik pavasarį, kai jos patvinsta. Pavasarį, nutirpus ledui, būna šalta, todėl plaukia tik ekstremalai arba tikri mėgėjai – tie tikrieji turistai. Kito plaukimo aš turizmu negaliu pavadinti. Tai yra iš tiesų tiktai...“

Vandens turistai taisyklių paisyti nelinkę – apsistoja, kur jiems patogu

Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parko ekologas Artūras Čeponis GRYNAS.lt sakė, kad baidarininkų paliktos šiukšlės valstybės saugomoje teritorijoje jam nėra naujiena.

Ekologo teigimu, pavasarį vyksta akcijos, kurių metu iš nacionalinio parko upių baidarių nuomotojai, apsiginklavę dideliais maišais, renka vandens turistų paliktas atliekas.

A. Čeponis įžvelgia ir kitą problemą – poilsiautojų nenorą apsistoti specialiai įrengtose stovyklavietėse: ,,Poilsiautojai nakčiai apsistoti nori nuošaliose vietose, kurios nėra tam skirtos, dėlto ardomi ir nutrypiami krantai. Todėl mes ir darom tokių vietų monitoringą. Kiekvienais metais esame nustatę tuos taškus ir žiūrime, koks yra nutrypimas. Savavališkų baldų pasitaiko – problema yra didžiulė. Niekas nenori apsistoti stovyklavietėse. Visi nori nuošaliau – atskirai nuo visų.“

Idėją labiau riboti baidarininkų judėjimą ekologas vertina kritiškai. Jis prisiminė Būkos upę, kurioje botanikų iniciatyva, jiems radus retų augalų rūšių, uždraustas vandens turizmas.

Draudimas plaukti upe, A. Čeponio, nuomone paskatino upės užžėlimą: ,,Būdavo praplaukia, su irklais dugną pagraibo – nebuvo to užžėlimo. Kartais praplaukimas būtent ir padeda.“

Baidarininkai nuo didmiesčių nutolti nenori

Varnių regioninio parko direkcijos ekologas Laurynas Novikas kolegai antrina. Jis abejoja, ar valstybės saugomose teritorijose sumažinus poilsiautojų, tame tarpe – ir baidarininkų skaičių, pagerės ekologinė padėtis.

,,Čia labai slidi tema, čia labai sunku pasakyt. Vieniems atrodo, kad uždraudei (lankytis valstybės saugomoje teritorijoje – aut. pastaba) ir gamta susitvarkė. Pas mus yra reta vabzdžių rūšis ir retas vandens augaliukas. Žmogus maudydamasis žoles mindžioja, todėl jos taip neužželia. Jeigu jos perdaug užžels, tas augalas ar tas vabalas dar greičiau išnyks. Turi būti pusiausvyra. Tas pats padaras per daug metų yra prisitaikęs kartu su žmogum gyvent. Izoliuotos vietos apželia ir viskas. Yra ir tų draudimų, bet mes labai lanksčiai žiūrim“, – dėsto L. Novikas.

R. Baškytė

Šiais laikais, kada vandens turizmas darosi masiniu, mes turime labai nemažai lėbavimo gamtoje pavyzdžių – žmonės net ir plaukdami geria. Tokių lankytojų tai tikrai nereikėtų saugomose teritorijose.

Jis aiškina, kad Varnių regioninis parkas dažniausiai apgultas būna tik masinių renginių metų, kurie vyksta prie populiaraus Lūksto ežero. Vandens turistų gausa parkas pasigirti negali.

Vandens turizmo mėgėjai, pasak ekologo, labiau lanko upes ar ežerus šalia didžiųjų miestų: ,,Pas mus nėra apgulti ežerai ir upės. Kituose parkuose yra daugiau bėdų. Ten per dieną praplaukia, kiek pas mus per mėnesį. Pas mus tokių problemų nėra.“

Nors poilsiautojai regioninio parko ir nėra užgulę, L. Noviko teigimu, šiukšlių netrūksta nei vandenyje, nei šalia jo. Parko darbuotojai šiukšles per metus renka du kartus.