Bus įkurtas naujas draustinis ir keturi regioniniai parkai
Miškinio slapyvardžiu pasivadinęs skaitytojas klausė, ar nereikėtų labiau drausminti prie pat ežerų ir upių automobiliais atvažiuojančių vairuotojų. R. Baškytė pritarė skaitytojo idėjai, kad paežerės yra skirtos tikrai ne automobiliams, bet žmonėms, ir šie tikrai galėtų paėjėti iki ežero ar kito vandens telkinio.
Kitas skaitytojas teiravosi, ar Lietuvoje artimiausiu metu planuojama steigti daugiau saugomų teritorijų? Anot R. Baškytės, pirmasis iššūkis – įsteigti Baltijos jūros ekonominėje zonoje talasologinį (jūros) draustinį paukščiams ir jų buveinėms apsaugoti. Taip pat Lietuvos bendrajame plane yra numatyta įsteigti dar keturis regioninius parkus. Be to, jos žodžiais tariant, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, Lietuvoje saugomų teritorijų dabar nėra labai daug.
„Šiuo metu su Aplinkos ministerija taisome Saugomų teritorijų įstatymą. Kai kurie žmonės baiminasi, kad saugomose teritorijose negalima net serbentų krūmų sodinti. Bet tai - tik gąsdinimai. Saugomose teritorijose tiesiog aktyviau kontroliuojamas įstatymų laikymasis.
Nesame įgyvendinę visų įsipareigojimų Europos Komisijai ir įsteigę visų reikalingų „Natura 2000" teritorijų, skirtų Europos svarbos buveinių apsaugai. Mūsų saugomų teritorijų procentas nuo šalies ploto yra 16 -17 proc. Ir tai yra Europos saugomų teritorijų ploto vidurkis“, - sakė R. Baškytė.
Tiltas – didžiausia grėsmė
Nemažai diskusijų kelia tilto į Neringą statyba. Skaitytoja Milda teiravosi saugomų teritorijų tarnybos vadovės nuomonės šiuo klausimu - ar dėl išaugusio lankytojų skaičiaus nebus sutrikdyta Kuršių nerijos ramybė? VSTT direktorė mano, kad tilto tikrai nereikia. Ji tikino, kad tiltas žymiai padidintų turistų skaičių ir tai pakenktų saugomoms gamtos vertybėms.
„Tiesiog tai yra specifinė teritorija. Tie, kurie įsivaizduoja, kad tiltas padidintų lankytojų srautus Kuršių nerijoje... Tai ši lankytojų apkrova kelia grėsmę gamtos vertybėms ir Kuršių nerijos išskirtinumui. Nereikia užmiršti ir Lietuvos įsipareigojimų pasaulio visuomenei. Tilto statyba yra didelė intervencija į tą teritoriją“, - aiškino pašnekovė.
„Jei iki 2007 - 2008 metų šalys buvo labiau gąsdinamos, kad gali būti išbrauktos, tai Drezdeno senamiestis yra konkretus pavyzdys, kad galiausiai imtasi konkrečių veiksmų. Pasaulio paveldo centrui jau nusibodo vien gąsdinti“, - pripažino konferencijos dalyvė.
Parkų vadovais politikai būti negali
Kitas skaitytojas, pasivadinęs slapyvardžiu „reikia kontrolės“ piktinosi, kad regioninių parkų darbuotojai per švelniai elgiasi su tvarkos nesilaikančiais pažeidėjais, pavyzdžiui, šiukšlinančiais ir infrastruktūrą laužančiais žmonėmis. Todėl jam kilo abejonių, ar vietoj šviečiamosios veiklos nereikėtų griežtinti atsakomybės už šiuos pažeidimus.
Kitas GRYNAS.lt skaitytojas R. Baškytės klausė, ar ji pritartų idėjai, kad VSTT vadovo pareigas reiktų rotuoti, jog vienas žmogus jų neužimtų pernelyg ilgai. Direktorės atsakymas buvo trumpas: „Taip, pritariu.“
Skaitytojas Mindaugas domėjosi, kaip konferencijos dalyvė vertina, kad kai kurių saugomų teritorijų vadovai, be kita ko, dar yra ir politinių partijų nariai. Jam atrodo, kad dėl to kartais parkai tampa politikavimo įrankiu.
„Aš manau, kad draudimas priklausyti kokiai nors partijai nėra mūsų kompetencijoje. Tačiau tokia pareigybė - ne politinė, tad nereikėtų painioti savo pareigų ir politinių įsipareigojimų“, - į klausimą atsakė pašnekovė.
Kas laukia Kuršių nerijos?
„Tiesą pasakius, ne tarnybos kompetencijoje yra jas griauti. Kurie pastatai turėtų būti griaunami numatyta Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plane. Tačiau vykdėme ne vieną projektą, kai saugomose teritorijose, taip pat ir Kuršių nerijoje buvo griaunami apleisti bešeimininkiai pastatai. Iš viso per 3-4 metus yra nugriauta netoli 300 pastatų. Pernai metais – 77“, - kalbėjo pašnekovė.
Kita vertus, klausimų kilo ne tik dėl senų pastatų griovimo bet ir dėl naujų, žymiai modernesnių, statybos. Konferencijos dalyvė laikėsi pozicijos, kad Kuršių nerijoje jų atsiradimui nėra prieštaraujama, tačiau ji pridėjo, kad statant reikia laikytis reikalavimų.
„Ir tvarkymo plane, kurio rengimo organizatorius buvo VSTT, ir Bendrajame plane yra numatyta ir naujų viešbučių, ir kitokių komercinių objektų. Mes tikrai pritariame ir viešbučio Nidoje, pamaryje, atsiradimui, ir kitiems objektams. Galbūt problema yra susijusi su tuo, kad norima statyti tai, kas netinka šioje teritorijoje ir tuomet kyla tiek diskusijų, kad visas procesas užvilkinamas“, - pripažino direktorė.
Sovietmečiu buvo ir pliusų, ir minusų
Taip R. Baškytės buvo paprašyta įvertinti, ar nepriklausomybės metais saugomos teritorijos nebuvo labiau suniokotos, nei sovietmečiu. Direktorė teigė mananti, kad „labiau išsaugotos, tačiau negaliu sakyti, kad neturėjome rimtų problemų“.
„Visgi, jei nebūtų saugomų teritorijų, visuomenė daug kur neturėtų priėjimo prie vandens telkinių, gamtos vertybių, piliakalnių. Kitas dalykas - sovietmečiu buvo daug deklaracijų, tačiau mažiau konkrečių veiksmų, mažiau įstatymų laikymosi. Kai kurios nuostatos galbūt buvo geresnės, nei dabar, bet jų buvo nesilaikoma. Kitas dalykas - trūko konkrečių apsaugos ir tvarkymo darbų. Ką mes paveldėjom, ir ką turėjom padaryti: didžiulė dalis piliakalnių buvo užaugę, vyko erozijos procesai ten, kur neturėtų vykti. Taip pat nebuvo lėšų, todėl ir nebuvo įgyvendinamos konkrečios apsaugos ir tvarkymo priemonės“, - lygino direktorė.
Taip pat vienas iš skaitytojų domėjosi, ką VSTT direktorė galvoja apie medžioklę saugomose teritorijose. Pašnekovė linkusi manyti, kad šiose vietose medžioklės tvarka, palyginti su įprastiniais miškais, turėtų skirtis, tačiau vis dėlto ji pabrėžia, kad lazdos perlenkti nereikėtų. „Iš tiesų medžioklės reguliavimas nacionaliniuose, regioniniuose parkuose, draustiniuose ir nesaugomose teritorijose turėtų skirtis. Tačiau nereikėtų perlenkti lazdos, reikėtų viską gerai išdiskutuoti“, - tikino ji.
Europoje populiarėjant ilgųjų žygių maršrutams skaitytojai taip pat domėjosi, ar Lietuvos saugomose teritorijose vystoma ši poilsinio turizmo sritis. Ir R. Baškytė čia pat pripažino esanti šių žygių šalininkė.
„Mes esame didžiuliai ilgųjų žygių maršrutų šalininkai. Ir visose schemose, tvarkymo planuose yra numatyta daug ilgųjų žygių maršrutų. Ir trumpųjų taip pat. Tik tiek, kad poreikio nelabai jaučiame. Žmogus, keliaudamas ilguoju maršrutu, gali ne tik susipažinti su gamtos vertybėmis, bet ir pasijusti esantis gamtoje. Pavyzdžiui, Dzūkijos nacionaliniame parke organizuojami žygiai, mokantys, kaip išgyventi gamtoje, kaip ten susirasti maisto. Ekologas rodo, kokios žolės, šaknelės yra valgomos“, - tikino pašnekovė.
