Norėjo žmones motyvuoti
Kaip kilo idėja vestis žmones į gamtą ir parodyti, kas joje auga, kas krauna žiedus, o kas slepia nuodus? Biologas sako, kad viskas prasidėjo nuo įsitikinimo, kad norint žmones motyvuoti kažką saugoti, turi jiems praktiškai įrodyti, kodėl tai reikėtų daryti.
„Kadangi dirbu saugomoje teritorijoje, patinka pati idėja „saugoti“. Bet man nepatiko toks dalykas, kad nėra išgryninama žmonėms, dėl ko yra saugoma, kokia žmonės iš to nauda. Matau iš savo praktikos, kad saugai tik tada, kada matai naudą, tada atsiranda motyvacija. Augalai, kurie yra naudingi tiek maistui, tiek vaistams greitu metu augs tik saugomose teritorijose – o taip neturėtų būti. Ten, kur yra industrija, žemės ūkis, užstatyti pastatai – viskas yra nuolat šienaujama, palaikoma veja, kuriai net neleidžiama nužydėti“, - pasakojo G. Vaivilavičius. Anot jo, organizuojamų lauko augalų seminarų esmė – mokyti žmones pažinti augalus, sužinoti jų teikiamą naudą ir kartu motyvuoti juos saugoti, kad šie augalai neišnyktų.
„Manau, kad tai yra sveikintina ir tikiuosi, kad ir kiti parkai perims (šią praktiką – red. past.), nes vienas negali visko padaryti. Tai yra gana lokalus dalykas, daugiau ateina vietiniai, nors dabar jau atvažiuoja žmonės ir iš Vilniaus, Klaipėdos. Bet kam jiems važiuoti, jeigu galėtų ir vietoje mokytis? Juk ir ten yra saugomų teritorijų ir augalai daugiau mažiau visur yra panašūs. Seminaro metu turi publiką, kuriai turi laiko išaiškinti daug aplinkosauginių dalykų. Pavyzdžiui, dažnai žmonėms kyla klausimas, kurioje vietoje galima rinkti (augalus – red. past.), kiek galima, kaip rinkti, kad nebūtų pakenkta augalui, kad ir kitais metais ateitum ir jį rastum. Aiškini, kad turėtų būti renkama taip, kad keli augalai būtų paliekami, kad jie galėtų nužydėti, išbarstyti sėklas ir pan.“, - dėstė pašnekovas.
Per ketverius ar net penkerius darbo metus biologas sako seminaro dalyvius vedantis maždaug tais pačiais Kauno marių regioninio parko keliais, tačiau nepastebėjęs, kad augalų būtų sumažėję, netgi atvirkščiai – padaugėjo. Tai yra geras ženklas, kad gamta ir žmogaus buvimas joje gali būti suderinami.
Kas būtų, jei visi išeitume į gamtą...
Tie, kurie retsykiais išsiruošia atsitraukti nuo kompiuterio, pakilti nuo šiltos sofutės ir ištrūkti į gamtą gal ir nepražūtų, jei tektų joje užsibūti kiek ilgiau nei planuota. Tačiau, ar būtų kuo lietuviškoje gamtoje pramisti? Ar išgyventume neturėdami maisto iš parduotuvės, geriamojo vandens?
G. Vaivilavičius sako, kad tikrai taip – lietuviška gamta tikrai sugebėtų ir pagirdyti, ir pamaitinti, tačiau klausimas, kiek masiškai žmonės sugalvotų išeiti į gamtą ir save tokiu būdu išmėginti.
„Manau, kad tikrai galima (išgyventi laukinėje gamtoje – red. past.). Tik yra kitas klausimas dėl resursų. Jeigu visi Lietuvos žmonės išeitų ir tai būtų aplink didžiuosius miestus – viskas būtų iš esmės nusiaubta“, - šypsosi pašnekovas.
Taigi lauko augalų seminaruose labiau mokoma ne kaip išeiti į gamtą ir joje likti, o ką daryti, jei taip nutiktų, jei būtų ekstremalios situacijos ir pan.
„Nieks nėra garantuotas, kad neatsitiks taip, kad dings elektra ar karas prasidės... Tai yra ir saugumo jausmas, kai tu žinai, kad galėsi išsimaitinti kad ir trumpą laikotarpį. Tai Lietuvoje tikrai yra įmanoma, tiktai tiek, kad būtų geriau, jei gyventojų sklaida būtų tolygi, o ne taip, kaip dabar, kai yra gyventojų susitelkimas didmiesčiuose. Tai neramina“, - svarstė G.Vaivilavičius. Jo teigimu, jeigu gyventojai ekstremalios situacijos atveju pasklistų po šalį tolygiai, visiems gamtinių resursų turėtų pakakti.
Rodo ir kitokią gamtos gėrybių naudą
Prasidėjus pavasariui lauko augalų seminarai Kauno marių regioniniame parke organizuojami dukart per mėnesį. Vasarai bėgant, valgomų augalų pasiūla mažėja, nes dauguma jų perauga – taigi ir seminarų rengiama mažiau. Artimiausias numatomas liepos 12, vėliau – rugsėjo 6-ąją. Tiesa, laikas gali šiek tiek keistis, taigi norintieji nepražiopsoti ir sudalyvauti, naujausią informaciją gali rasti čia.
Jo teigimu, kiekviename seminare atsiranda žmonių, kurie neblogai pažįsta augalus, kartais padeda ir kaip pagalbininkai, o kitai daliai – viskas būna nauja, jie išgirstais dalykais stebisi.
„Būna ir atpažįstamų veidų, ateina, pavyzdžiui, po metų, nes nori atnaujinti žinias. Juk gauni didelę dozę duomenų, ne viską gali iškart „suvirškinti“ - daug kas pasimiršta, reikia praktikos“, - sako biologas ir priduria, kad žmonių į seminarus susirenka labai įvairių – ir jaunų, ir vyresnių, ateina ir šeimos su vaikais, ir studentai, ir pensininkai.
G. Vaivilavičius pastebi, kad tie, kurie ateina į seminarus ir menkai būna susipažinę su gamta, neretai jos bijo – bijo erkių, visko aplink. „Labai jaučiasi jų nutolimas nuo gamtos. Dar vienas iš mūsų tikslų – atvesti paprastą žmogų ir parodyti, kaip čia gali būti gera ir saugu“, - sako saugomos teritorijos vyr. specialistas.
Valgyti galima daugumą augalų, tik ne viskas skanu
„Dauguma augalų yra valgomi, bet vieni yra skanūs, kiti – ne. Galima surinkti labai daug valgomų augalų Lietuvoje, bet mes vienu atveju juos valgysime, kad prikimštume skrandį – augalai bus kartūs, bet nenuodingi - ir galėsime išgyventi, kitu atveju – yra augalai, kurie skanūs, aš labiau kreipiu dėmesį į juos“, - akcentuoja G. Vaivilavičius.
Vis dėlto, kaip atkreipia dėmesį biologas, gamtoje nemažai yra ir nuodingų augalų. Tokiems taip pat skiriamas nemažas dėmesys, kad lietuviai žinotų su kuo gali miške „susitikti“.
„Seminaruose parodau visus galimus nuodingiausius augalus – rodau, kaip reikėtų juos atskirti. Mokymuose tai yra labai efektyvu, nes kai pradedi pasakoti apie augalus, prasideda masinė euforija. Žmogus pradeda vos ne viską iš eilės rinkti. Bet kai pasakai, kad tarp augalų yra ir mirtinai nuodingų, žmogus pradeda viską stebėti atidžiau“, - sako specialistas.
Yra savaitę gyvenęs miške
G. Vaivilavičius pasakoja pats nuo mažens labai domėjęsis gamta, vėliau mokęsis biologijos, gilinęs žinias studijų metais ir pats patikrinęs daug ką praktikoje. Taigi ir mintis to mokyti kitus, perduoti savo žinias išsivystė natūraliai.
Jo teigimu, neužtenka perskaityti kelias knygas ir eiti vesti seminarų, reikia pačiam degti ta idėja, ja nuoširdžiai tikėti, tuomet ir žinios perduodamos kitiems visai kitaip.
„Krizė, kuri buvo, sudarė sąlygas praktikai (pagyventi miške – red. past.). Esu biologas, darau aplinkos monitoringą, jam atlikti reikia daug išlaidų, pavyzdžiui, kuro sąnaudų. Vienais metais to kuro buvo labai mažai ir teko važiuoti ir gyventi vietoje, tokiu būdu jį taupant. Važiuoji į mišką ir ten būni. Niekas nesako, kad ten turi būti be maisto, gali pasiimti ir „virtuvėlę“ - dujas ir kitką. Bet man kilo smalsumas ir aš savaitę išgyvenau be to. Rinkau augalus, grybus, uogas. Susiradau šaltinio vandens. Tik tiek, kad jau po antros dienos norėjau keptų bulvių su kefyru, šokolado, saldainių, bet alkio nejaučiau...“, - pasakoja Būdos miške, Kaišiadorių rajone savaitę išgyvenęs pašnekovas.
Tikslas - ištraukti žmones iš butų
G. Vaivilavičius prisimena, ir visai neseniai patirtą panašų nuotykį, kai Rukloje kariškiams vedė dviejų dienų seminarą, išsivedęs juos į mišką tik su peiliu.
„Man atrodo, kad tai yra aktualiau. Aišku, jeigu žmonės klausia, aš pasakau, kurios žolelės yra nuo kokių ligų, nors aš tomis ligomis ir nesirgau. Juk yra augalų, kurie gali išgydyti pasiutligę, arba salmoneliozę. Žinodamas tuos augalus ekstremaliose situacijose, kai nėra gydytojų, turėsi didesnę tikimybę išlikti gyvas“, - samprotauja G. Vaivilavičius.
Užbaigdamas pokalbį pašnekovas nepraleidžia progos pašmaikštauti ir sako, kad jo organizuojamų lauko augalų seminarų tikslas - „ištraukti žmogų iš buto, kad jis ateitų, pažiūrėtų ir kuo ilgiau pabūtų gamtoje“.
„Prieš kelionę ir po žygio žmonės būna visai kitokie, jiems įspūdis lieka ilgam“, - patikina Kauno marių regioninio parko vyr. specialistas.
