Delfinais žavėjosi nuo vaikystės
Kaip ir dauguma vaikų, Margaret Howe Lovatt užaugo su pasakomis apie kalbančius gyvūnus. Kaip mokslininkė pasakojo britų leidiniui „The Guardian“, įsimintiniausia jos vaikystės knyga buvo apie kalbančią ir žmones puikiai suprantančią katę. „Ta knyga man padarė labai didelį įspūdį, dar dabar atsimenu ją beveik atmintinai“, – pasakojo dabar jau 98-uosius metus skaičiuojanti moteris.
Tačiau skirtingai nei daugelis vaikų, suaugusi M. H. Lovatt kalbančių gyvūnų nepamiršo. Paauglystėje jos tėvai persikėlė gyventi į Karibų jūroje esančią San Tomės salą. 1963 m. ji sužinojo, kad atokioje salos vietoje įrengta laboratorija, kurioje tyrinėjami delfinai. Kitą rytą ji aplankė institutą ir susipažino su jo direktoriumi Gregory Bateson. Neilgai trukus ji jau darbavosi institute ir padėjo mokslininkams vykdyti stebėjimus. Nepaisant to, kad Margaret neturėjo biologės ar kitokio gamtamokslinio išsilavinimo, ji buvo puiki stebėtoja ir greitai jos pastabos apie delfinų elgesį tapo vertingos tyrimams.
Kad ir kaip keistai tai skambėtų, tačiau tuo metu mokslas manė, kad protinius gebėjimus įrodo smegenų dydis, o delfinų smegenys yra vienos iš didžiausių (lyginant su kūno dydžiu) ir labiausiai išsivysčiusios iš visų gyvūnų.
Delfinai padėtų atrasti ateivius?
J. Lilly savo teoriją, kad delfinai yra pajėgūs išmokti žmonių kalbą (ir atvirkščiai) išdėstė 1961 m. knygoje „Žmogus ir delfinas“. Mintis apie susikalbėjimą su gyvūnais buvo intriguojanti ir knyga tapo bestseleriu. Netruko ją pastebėjo ir JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso agentūra (NASA).
1960 m. startavo NASA SETI projektas. Astronomai, pasinaudodami naujausiais moksliniais laimėjimais, siekė surasti nežemiškų civilizacijų signalus kosmose. Projekto iniciatorius Francis Drake pirmasis pastebėjo galimybes, kurios atsivertų, jeigu iš tiesų delfinai galėtų prašnekti žmonių kalba. Tai būtų įrodymas, kad kitos protingos gyvybės formos nebūtinai būtų panašios į žmogų, todėl ir paieškas galima būtų išplėsti šia linkme. Du mokslininkai netruko susitikti. F. Drake padėjo J. Lilly gauti finansavimą iš NASA ir už šiuos pinigus pastatyta minėta laboratorija San Tomėje.
M. H. Lovatt su entuziazmu ėmėsi darbo išmokyti delfinus kalbėti. Nors laboratorijoje ji nedirbo, tačiau praleisdavo ten daug laiko ir padėjo su kasdieniais delfinų mokymais, stebėjimu.
Greitai tapo aišku, kad norint delfinus išmokyti kalbėti reikia labai daug laiko praleisti su jais. Nors laboratorija buvo specialiai suprojektuota taip, kad žmonės ir delfinai kuo dažniau matytų ir girdėtų vieni kitus, visgi kas vakarą darbuotojai sėsdavo į automobilius ir važiuodavo nakvoti į savo namus. M. H. Lovatt pasiūlė tyrimą perkelti į kitą lygmenį.
Šeši mėnesiai su delfinu
1964 m. pradžioje Marry pasisiūlė tris mėnesius gyventi šalia delfino 24 valandas per parą, 6 dienas per savaitę. Nors būta įvairių nuomonių, visgi jos entuziazmas nugalėjo ir laboratorija buvo performuota taip, kad šalia delfinų visą laiką galėtų gyventi žmogus: darbo stalas ir lova pusiau vandenyje, kartu organizuojami pietūs ir vakarienė ir t.t. Marry turėjo su juo gyventi visiškoje izoliacijoje, kiti darbuotojai negalėjo kištis į jų bendravimą, o tik stebėti ir dokumentuoti.
Gyventi kartu su žmogum buvo pasirinktas patinas vardu Peter – jaunas, išdykęs, bet labai pastabus delfinas.
1965 m. vasarą laboratorijos perstatymo darbai buvo baigti ir Marry su Peter kartu praleisdavo 6 dienas per savaitę, o septintą grįždavo namo. Tuo tarpu delfinas būdavo perkeliamas į baseiną pas dvi delfinų pateles, kurioms buvo tęsiamas iki tol taikytas kalbos mokymas.
Tyrimo garso įrašuose užfiksuotas didžiulis M. H. Lovatt entuziazmas imtis darbo: du kartus per dieną po kelias valandas buvo vedamos kalbos pamokos, likusį laiką Marry dirbdavo su dokumentais. Su delfinu ji kartu valgydavo, žaisdavo ir vienas šalia kito miegodavo (jos lova buvo vos iškelta virš vandens).
Tačiau, kaip pernai mokslininkė pasakojo BBC, kalbos pamokos jai nebuvo įdomiausia darbo dalis. „Įdomiausia buvo taip artimai gyventi su kažkuo, kas nėra žmogus. Delfinai labai jautrūs ir protingi, greitai perpratome vienas kito emocijas. Peter buvo labai smalsus ir aš jį labai dominau. Pamenu, kai dirbdavau prie darbo stalo į vandenį nuleidusi kojas, jis priplaukdavo ir galėdavo valandų valandas tyrinėti mano kojas, jas stebėti. Jam buvo įdomu kas tai per daiktas ir kaip jis veikia. Kartais savo snukiu jis man jas kutendavo puikiai suprasdamas, kad man tai sukelia juoką, teigiamas emocijas. Tyrimas buvo labai naudingas geresniam delfinų suvokimui“, – teigė M. H. Lovatt.
Pradinis sumanymas kartu gyventi tris mėnesius dėl sėkmingos tyrimų eigos ir Marry neprieštaraujant buvo pratęstas iki šešių.
Seksualiniai poreikiai ir LSD
Peter buvo neseniai pasiekęs lytinę brandą ir greitai tyrėjai pastebėjo, kad tai labai trukdo mokymams: lytiškai susijaudinęs jis sunkiai koncentravo dėmesį, vengė mokytis. Pradinė tyrimo mintis buvo ta, kad jam bendrauti su kitais delfinais (patelėmis) buvo leidžiama tik kas septintą dieną, bet kartais jau pirmosiomis dienomis po pasimatymų seksualinis jo aktyvumas paintensyvėdavo ir mokymų nebebuvo galima tęsti.
Laboratorija buvo perstatyta ne visai patogiai. Norint jį perkelti į kitą baseiną reikėdavo jį įvilioti į specialų liftą, kuriuo jis buvo pakeliamas į kitą vandens talpą. Tai ilgai užtrukdavo ir labai vargindavo.
Kadangi seksualinis Peter potraukis dažnėjo, kilnojimas iš vieno baseino į kitą atimdavo daug laiko ir jėgų. Jį perkelti galėdavo tik pati Marry, kadangi kiti mokslininkai negalėjo kištis į jų bendravimą, todėl moteris nusprendė, kad pati gali jį patenkinti ranka, kad nereiktų gaišti laiko.
Tokį jos elgesį galėjo stebėti kiti tyrėjai, tačiau visi pritarė, kad toks elgesys yra reikalingas toliau sėkmingai vykdyti mokymus ir stebėjimus. Tačiau, kad ir kaip nekaltai tai skambėtų, seksualinis delfino ir moters santykis aptemdė visą eksperimentą. Istorija kažkokiu būdu pasklido ir 7 deš. pabaigoje buvo aprašyta pornografiniame „Hustler“ žurnale.
„Man buvo skaudu. Greitai mūsų eksperimentas buvo pradėtas vadinti blogiausiu pasaulyje. Nors aš puikiai žinojau, kad taip nėra ir per daug viskas buvo sureikšminta, tačiau buvo nesmagu. Blogiausia, kad mūsų rezultatai nieko nedomino, domino tik tie nereikšmingi intymūs momentai su delfinu“, – interviu BBC žurnalistams 2014 m. pasakojo M. H. Lovatt.
Tyrimą temdė ir tai, kad jo metu delfinams buvo duodamas ir LSD narkotikas. Nors galiausiai paaiškėjo, kad LSD delfinų neveikia (skirtingos gyvūnų rūšys labai skirtingai reaguoja į įvairius preparatus), tačiau visuomenės ir mokslo bendruomenės nuomonė tapo labai neigiama. Tiesa, tuo laikotarpiu tyrimai su LSD buvo plačiai naudojami net su žmonėmis, bet susiejus šias istorijas visų galvose ėmė gimti nelabai gražios mintys. Būtina pridurti, kad pati Marry labai prieštaravo narkotikų naudojimui eksperimente ir nors J. Lilly ji neperkalbėjo dėl jų naudojimo, tačiau Peter‘iui jie niekuomet nebuvo duodami, tačiau mažai kam tai rūpėjo.
1966 m. eksperimento finansavimas buvo nutrauktas.
Istorija baigiasi gana tragiškai. Peter buvo perkeltas į kitą J. Lilly laboratoriją Majamyje (JAV). Mažas baseinas, mažai saulės šviesos ir atskyrimas nuo Marry baigėsi depresija ir savižudybe. Delfinų kvėpavimas nėra nevalingas veiksmas kaip žmogui, jie tai atlieka sąmoningai. Yra užfiksuota daug atvejų, kai nelaisvėje netinkamomis sąlygomis laikomi delfinai tyčia neįkvepia ir nuskęsta. Depresija jiems irgi nėra svetimas sutrikimas.
Ar gali delfinai kalbėti su žmonėmis?
Tai, kaip visgi baigėsi eksperimentas? Ar buvo pasiekta rezultatų išmokant delfinus kalbėti? Nors tyrėjai nesugebėjo išmokyti delfinų kalbėti, tačiau delfinų pažinimą jie smarkiai pastūmėjo į priekį. Po eksperimento nutraukimo sekė daug mokslinių publikacijų apie jų elgesį, charakterį, psichiką ir pan.
Šiandien mokslininkai vis dar stengiasi perprasti delfinų (ir banginių) kalbą. Neabejojama, kad jie bendrauja labai konkrečiais garsiniais signalais, turi savo žodyną.
2014 m. „Wild Dolphin“ projekto autoriai paskelbė, kad jiems pavyko sukurti aparatą, kuris gali išversti delfinų skleidžiamus garsus. Nors tai dar tik prototipas ir aparatas toli gražu negali išversti kiekvieno delfinų žodžio, tačiau rezultatai daug žadantys (pirmasis sėkmingai išverstas delfinų žodis buvo „jūržolė“).
Galbūt netolimoje ateityje mokslininkai galės gana sėkmingai bendrauti su gyvūnais ir atsivertų visiškai nauja, netyrinėta mokslo sritis. Sunku net patikėti, tačiau panašu, kad bent jau su kai kuriais gyvūnais iš tiesų galėsime susišnekėti.
Intymūs santykiai su delfinais ne naujiena
Gal tai ir stebina, tačiau intymūs žmonių santykiai su delfinais stebėti ne kartą ir yra žinomi. Pavyzdžiui, 2011 m. Mark Griffith išleido knygą „Wet Goddess“ („Drėgna deivė“), kurioje jis aprašo savo lytinius santykius su delfinų patele. Autorius teigė, kad jų romanas truko devynis mėnesius (vėliau vandens parkas, kuriame jie santykiavo, buvo uždarytas, o delfinas paleistas į laisvę) ir jis tikrai jautė gyvūnui meilę.
Notingam Trent universiteto (Didžioji Britanija) biologas dr. Mark Griffith jau daug metų studijuoja delfinofilus. Jo teigimu, tokių žmonių nėra daug, bet jų užmegzti santykiai su delfinais labai neįprasti. Yra žinoma, kad žmonės geba labai stipriai emociškai prisirišti prie savo augintinių, tačiau, kad jiems jaustų romantinę meilę yra išimtiniai atvejai. Netgi seksualinio sutrikimo –zoofilijos – kankinami žmonės iš esmės gyvūnams meilės nejaučia, o tik lytinį potraukį, tačiau su delfinais yra kitaip.
M. Griffith teigimu, tiriant vienas kitą mylinčių žmonių ir žmonių, kurie teigia, kad myli delfiną (konkretų) smegenų signalus aiškiai pastebima, kad tokie signalai labai panašūs, kartais sutampa. Jis svarsto, kad tai gali būti susiję su tuo, kad delfinai išties yra ypatingi gyvūnų pasaulyje daugeliu atžvilgiu: aiškiai reiškiantys ir jaučiantys emocijas, iš esmės švelnūs, greitai prisitaikantys ir perprantantys žmogaus emocijas ir t.t. Tiesa, daug kas sako, kad lygiai tokie pat yra ir šunys. Nors zoofilijos atvejai su šunimis daug dažnesni, tačiau, anot M. Griffith, smegenų signalai yra visai kitokie nei tų, kurie santykiauja su delfinais.
Internete taip pat galima rasti ne vieną blogą ir netgi bendruomenių, kurios narius sieja romantinė meilė delfinams ir/arba lytiniai santykiai su jais. Dalis bendruomenių griežtai teigia, kad delfinų seksualinis elgesys jas domina tik mokslo tikslais (delfinų seksualinis elgesys gyvūnų pasaulyje taip pat išskirtinis). Tokiais teiginiais galima suabejoti, nes vaizdo ir foto medžiaga apie santykiaujančius delfinus ir žmones pateikiama per daug tiesmukiškai ir atvirai, jų nelydi platūs moksliniai paaiškinimai ar analizė.
Kad ir kaip keistai skambėtų šios istorijos ar istorija apie Marry ir Peter, tai tik įrodo, kad pasaulis yra labai įvairus ir keistas.
