XIX amžiuje arklys kaime – jau retenybė. Luponiuose likęs vienas, vardu Žirnis. Pasak jo šeimininkės, nuo seno arklys – tai ir susisiekimo priemonė, ir atgaiva sielai. Per 20 metų labai su juo susidraugavo. Labiausiai Žirnis mėgsta duoną, saldainius, todėl šeimininkė jį vadina kyšininku.
„Su juo į mišką važiuojame, dirvas ariame, šieną vežame. Užsispyręs kaip ožys mano arklys. Kiti nežinia, o mano užsispyręs, darbštus“, – pasakoja Šiaulių r. Luponių kaimo gyventoja Vilija Paulauskienė.
Kurtuvėnų žirgyne laikoma apie keturiasdešimt 15-os veislių žirgų. Yra ir labai neįprastų – vokiškųjų Meklenburgo, lenkiškųjų Šlionsko, arabų mišrūnų. Taip pat ir du lietuviški žemaitukai. Jie prieš keletą metų nukeliavo iki Juodosios jūros, pakartojo valdovų meilės kelią į Krokuvą. Pasak žirgininkų, per 5 tūkstančius metų, kai buvo prijaukintas laukinis arklys, žmogus su juo susibičiuliavo.
„Žmogus prie to žirgo tampa geresnis, švelnesnis, mielesnis, o jojimas įpareigoja būti pasitempusiu, tiesiu, atsakingu“, – tvirtina Kurtuvėnų regioninio parko programų vadovas, jojimo treneris Vytautas Martinavičius.
Astrologai sako, kad 2014-ieji – medinio arklio metai. Jie esą būsią sėkmingi tiems, kas dirbs nemažai, tačiau dėl ištikimo charakterio yra grėsmė tapti priklausomam nuo šeimininko. Kad metai būtų sėkmingi, siūloma pamaloninti arklį. O didžiausios sėkmės sulauks radę arklio pasagą.
Anksčiau šeimininkas arkliui sušerdavo šieną nuo Kūčių stalo, rūpindavosi, kad jis būtų pagirdytas.
„Lietuviai sako: arklys – ne pagalys, nešertas kampe nestovės. Tai va, arklį reikia pamaloninti skanesniu kąsneliu, rūpintis, kad būtų sotus. Ir avižų, ir duonos kąsnį anksčiau atnešdavo šeimininkas“, – pasakoja Kurtuvėnų regioninio parko programų vadovė Jurgita Bartkuvienė.
Liaudies išmintis byloja: pasitikėjo kaip treigiu kumeliu. Ar verta pasitikėti astrologų prognozėmis ir žirgininkų patarimais, paaiškės metų pabaigoje.
