Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (14)
Girininkas Marijonas Vilkelis

Miškuose vis dar galima rasti gėrybių – tik rink

Kalėdos šįmet tikriausia bus be sniego. Rudeninėje pilkumoje baltuoja tik baltauogė meškytė. Jos uogomis kaip perlų karoliais nutaškytos gyvatvorės prie sodybų, pakelės ir net pamiškės.
„Ar miške dar yra uogų?“ - klausiu girininko Marijono Vilkelio. „O kokių?“ - visai nenustebo girininkas. Ir priduria, jog miške visada yra uogų. Nelygu tik kada ir kokių ieškosi.

Varva putinai

Vasarą miškai kvepia žemuogėmis, avietėmis, rudenį jie pasidabina putinų, šermukšnių kekėmis. O kokios uogos miške žiemą?

„Dabar dar galima rasti erškėčių, gal ir juodosios aronijos, dygiosios šunobėlės, visiems gerai pažįstamų putinų ir šermukšnių uogų“, - vardija girininkas M. Vilkelis.

Tiesa, šermukšnio uogos jau pajuodusios, jos pajuosta po pirmųjų šalnų. Po jų ištyžta ir nukrinta juodosios aronijos bei dygiosios šunobėlės, baltosios, geltonosios ir juodosios sedulėlės uogos. Užtat putinai – dar visame gražume.

Po šalnų jų uogos tapo dar ryškesnės, jų kekės visžaliuose Pašilės girininkijos miškuose šviečia it ugnies liepsnelės.

„Kituose miškuose nėra tiek daug putinų ir šermukšnių“,- sako girininkas. Čia, Šventosios slėnyje, jos senvagėje, kur lengvos žemės ir netrūksta drėgmės, jų uogų kekės svyra į upės vandenį, žėri miško pakraščiuose.

Putinų uogos sultingos, pagautos šalnos – ir saldžios. Dieną jos kiek suminkštėja, bet po nakties ir vėl tampa stangrios. Persišviečiama uogos odelė lygi ir tokia plona, kad atrodo, tik paliesi ir plyš. Raudonos jos sultys ims lašėti ant žemės, ant vis dar žalios miško žolės, ant šalia augančios eglutės. Varva putinai.

Galima rasti ir vaisių

Žiemą miške galima rasti ne tik uogų, bet ir vaisių. Kaip antai, miškinės obels ar dygiosios slyvos, kurios vaisiai nuo šakelių nenukrinta iki pavasario. Gerai paieškoję gal dar rastume ir miškinės gudobelės vieną kitą raudoną obuolėlį.

O antai girininkijos kieme auganti grauželinė gudobelė jais net aplipusi. Jie – nedideli, pupelės dydžio, bet, sako girininkas, valgyti juos labai sveika. „Reikia užpilti spiritu ir kas rytą gerti po šauktą – išvalo kraujagysles“, - pataria jis.

Gudobelių, Pašilės girininko tvirtinimu, yra daugiau nei 80 rūšių. Antai, prie Pivonijos šilo prisiglaudusiame Varinės kaime auga švelniosios gudobelės. Jų vaisiai – kone trigubai didesni už grauželinės gudobelės – kaip lazdyno riešutai. Ir spalva jų kiek kitokia. Grauželinės obuoliukai – vyšniniai, o švelniosios – rožiniai. „Bet kodėl mokslininkai šias gudobeles pavadino švelniosiomis – neaišku: pažiūrėkite, kokie jų spygliai“,- rodo girininkas.

Švelniųjų gudobelių spygliai ne tik ilgi, bet ir aštrūs. Tokie aštrūs, kad ant jų pasismeigia krintantys obuoliukai.

Bet tie, kuriuos aštrūs spygliai pervėrė, dar kybo ant medžio. Kiti po juo jau tręšta.

Miškininkų gyvenvietėje – kolekcija

Varinės gyvenvietėje, kur gyvena nemažai Ukmergės miškų urėdijos miškininkų, galima pamatyti ir daugiau šiuo metu raudonuojančių vaisių ir uogų. Antai jomis lipte aplipęs raugerškis, žmonių dar vadinamas barbarisu. Mat tokiu pavadinimu yra saldainiai, ant kurių popieriukų puikuojasi skaisčiai oranžinės jo uogos.

Gal todėl, kai žiūri į pailgas raugerškio uogas, įsivaizduoji jas esant ne rūgščias, o saldžias.


„Šis raugerškis - paprastasis, o dar yra ir Tunbergo. Panašus į paprastąjį, tik žemesnis krūmas“, - aiškina Pašilės girininkas.

Varinės gyvenvietės gyvatvores puošia ne tik raugerškio uogos, bet ir žvilgančiojo kaulenio obuoliukai, už jo linguoja ligustras. Šis dar net aplipęs juodais kamuoliukais. Dar supasi žiemos vėjyje ir juodauogio šeivamedžio, juodavaisės aronijos, rūgščiojo žagrenio, juodavaisės gudobelės vaisiai.

Net kadagiai, atkeliavę iš miško, čia apsipylė uogomis. Net kukmedis sugrįžo. Kažkada šis visžalis, vėlų rudenį raudonus obuoliukus sunokinantis medelis augo kone kiekviename miške, jo pomiškyje. Bet XIX amžiuje žmonių buvo išnaikintas. Šiandien jis – saugomas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Varinės gyvenvietėje augantys kukmedžiai yra atvežti iš kitų šalių arba išauginti iš atvežtųjų. Nebe mūsų žemės, bet šio medelio grožiui, raudonoms jo uogoms tarp žalių spyglių niekas negali atsispirti.

„Mes su kolegomis turėjome tokią silpnybę – pasodinti kuo daugiau įvairesnių medžių ir krūmų“,- prisipažįsta vienas miškininkų gyvenvietės gyventojų M. Vilkelis.

Skirti miško paukščiams

Tačiau dauguma šių iki žiemos ant šakelių besisupančių ir ryškiomis spalvomis viliojančių vaisių ir uogų yra skirti ne žmogui. Žmogui jie nuodingi.

„Nuodingi sedulos kaulavaisiai, kukmedžio apysėkliai, net raugerškio, vadinamo barbariso neprinokusiomis uogomis galima apsinuodyti“, - įspėja jomis besidomintis miškininkas M. Vilkelis.

Anot jo, negalima miške valgyti net putino uogų, nors jos yra vaistai. „Jei norėsite jų pasiruošti, uogas sutrinkite ir būtinai išsunkite: putino sėklose yra nuodingų terpenų“, - pataria jis.

Putiną, šermukšnius, raugerškius, gudobeles labai mėgsta miško paukščiai – strazdai, sniegenos, čiviliai, kikiliai, svilikai, kėkštai ir ypač svirbeliai. Šie, atrodo, tik tam ir parlekia iš šiaurės kraštų, kad nulestų mūsų uogas. „Kas rytą jie nutupia į gudobelę prie girininkijos. Tokie nebaigštūs, - žavisi jais girininkas. - Gali stebėti, kaip ryja jie uogas: gurkt, gurkt. Paskui fr- r- r - būriu ant girininkijos stogo.“ Kalėdos svirbeliams.

Sodina dešimt rūšių

Kuo daugiau paukščių mėgstamų uogų, kuo ilgiau jos išsilaiko, tuo daugiau paukščių rūšių miškuose. Todėl miškininkai specialiai jiems augina įvairesnių medžių ir krūmų. Juos sėja, daigina medelynuose, paskui neša į mišką.

„Atkurdami miškus nepamirštame pasodinti ir kokio vieno kito paukščius priviliojančio medelio ar krūmo“,- sako Ukmergės miškų urėdijos miško želdinimo inžinierė Asta Strazdienė.


Sodina miškinį erškėtį, europinį ožekšnį, grauželinę, miškinę bei vienapiestę gudobelę, miškinę obelį, paprastąjį putiną, paprastąjį raugerškį, paprastąjį šermukšnį, raudonąją sedulą. Viso - 10 rūšių.

Tačiau kai kurie augalai, kaip antai Zyboldo obelis, dygliuotasis šaltalankis, šluotinis sausmedis, miške atsiranda ir be miškininkų valios. Tai yra vadinami svetimžemiai - iš svetimų kraštų kilę medžiai ir krūmai. Jie išstumia vietines rūšis, keičia mūsų kraštovaizdį, tačiau jų vaisius ir uogas paukščiai taip pat mėgsta.

„Jos turi aliejaus. Kai atšals, paukščių čia net žlegės“,- geltonuojančias šaltalankio uogas rodo Pašilės girininkas M. Vilkelis.

Svetimžemius išnešioja ir sau pasėja patys paukščiai. Jie neskirsto augalų ir jų vaisių į svetimus ir savus. Taip, kaip ir mes valgių ant savo stalo.

Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Skaitomumo indikatorius

157417893
Tiek kartų perskaityti* visi grynas.lt straipsniai

* Indikatoriuje skaičiuojama, kiek skaitytojai iš viso perskaitė publikacijų nuo GRYNAS.lt starto (2010 gruodis)

Apklausa

Copyright © 1999-2016 DELFI. All rights reserved.  Atsakomybės apribojimas