- Profesoriau, koks yra miškotvarkos projekto vaidmuo miškininkystės praktinėje veikloje?
- Miškotvarkos turinį sudaro reguliari miško sklypų ir jame įvykusių pokyčių inventorizacija bei sprendimų šiuo pagrindu priėmimas dėl ūkinių priemonių miško sklype vykdymo. Miškotvarkos vaidmuo miškininkystės praktikoje yra labai svarbus. Miškų plotas, ūkininkaujamas pagal miškotvarkos projektą, yra vienas iš 35 darnaus miško ūkio kriterijų. Europos miškininkystės praktikoje yra išskiriami sklypo lygmens ir teritorinio lygmens t.y. pagal atitinkamą požymį, apjungiantys ištisas miškų teritorijas, miškotvarkos projektai. Lietuvoje turime pilnus atitikmenis šiems dviems lygmenims, atitinkamai – vidinės miškotvarkos projektą ir miškų tvarkymo schemą.
- Koks yra santykis tarp projektuotojo ir miškininko, įgyvendinančio miškotvarkos projekto nuostatas?
- Medyno auginimas yra ilgalaikis nenutrūkstamas procesas, jame dalyvauja ne viena miškininkų karta. Medyno auginimą, sportiniais terminais kalbant, galime sulyginti su ilgo bėgimo estafete. Galimi du scenarijai – miškininkas yra tiesioginis estafetės dalyvis – pats bėga arba organizuoja, prižiūri tokį bėgimą, tai priklauso nuo daugelio aplinkybių. Svarbiausia yra tinkamai perduoti estafetę, kad pradėtas ar įpusėtas darbas įgautų reikiamą tąsą. Vokiečių privačios miškininkystės praktikoje, pavyzdžiui, yra priimta, jog tam, kad naujas girininkas suprastų būsimo darbo esmę, jis privalo stažuotis pas buvusį girininką ne mažiau vienerių metų. Miškotvarkininkas yra tarpininkas tarp miško ir miškininko. Perduodant informaciją apie mišką, pokyčius jame, ne visada pavyksta išvengti „sugedusio telefono“ pasekmių.
O ir pati informacija, kuriai surinkti sklype skiriama 10 – 15 min gali būti nelabai tiksli. Ne veltui yra siekiama į esamos situacijos įvertinimo, informacijos atnaujinimo, ir sprendimų priėmimo procesą įtraukti girininką, miško savininką. Pagal šį principą dirba Estijos valstybinių miškų miškininkai, svarstoma apie šio principo taikymą ir pas mus, įgyvendinant nepertraukiamos miškotvarkos principus. Ūkininkavimas medžio lygmenyje (pavyzdžiui, auginant bukus Vokietijoje ar ąžuolus pas mus), reikalauja žymiai didesnio miško augintojo indėlio, tuomet vidinės miškotvarkos projektas gali tapti formaliu dokumentu, o visa informacija apie objekto charakteristiką ir sprendimo priėmimą perkeliama į miškininko – vykdytojo galvą, jo atmintį.
- Nuo ko reikėtų pradėti norint pagerinti ateities šalies medynų būklę? Juk, rodos, miškai auga, miško plotai didėja, medienos prieaugis pakankamai geras, bet turbūt iki miškininkystės tobulumo dar galima būtų žengti keletą žingsnių?
- Daugiau kaip prieš 130 metų Europos miškininkų iškelta idėja kontroliuoti miškininkavimo kokybę pagal medynų prieaugį šiandien tampa realybe. Nacionalinė miškų inventorizacija atrankos metodu, įdiegta daugumoje Europos šalių, kaip ir Lietuvoje, tapo patikimu įrankiu tokiam kontroliniam miško ūkiui organizuoti. Miškininkavimo tobulinimui, be abejo, nėra ribų, nuo miško atkūrimo, jaunuolynų formavimo ir išaugintos medienos sunaudojimo. Šia proga prisiminiau profesorių Povilą Matulionį, kuris būdamas labai gerai įsigilinęs ne tik į Lietuvos, bet apskritai Europos miškų būklę, prieš devyniasdešimt metų yra suformulavęs tokią tezę: „Perbrendę medynai gero ūkio nepakenčiami.” Kitaip tariant, perbrendusių medynų kiekis bet kuriame ūkyje rodo labai prastą ūkininkavimą.
Tai, kad šiuo metu mūsų miškuose yra susikaupę daug brandžių ir perbrendusių medynų, lėmė kelios priežastys. Pirmoji priežastis yra išplaukianti iš istorijos. Septintame – devintame praeito šimtmečio dešimtmečiuose pagrindiniais kirtimais buvo gaunama vidutiniškai du kartus mažiau medienos, lyginant su dabartinėmis galimybėmis. Stokojome brandžių medynų, juos reikėjo išauginti. Miškininkai savo veiklą koncentravo į vertingiausių medynų – pušynų, eglynų auginimą, o kažkaip savaime primiršo beržynus ir drebulynus, nekalbant apie kitus lapuočius. Dauguma karo ir pokario kirtaviečių atsikūrė beržynais, kurie ėmė ir suaugo ar net peraugo, o svarbiausia mus „užgriuvo“ karo ir pokario metais susiformavęs minkštųjų lapuočių medynų „kalnas“. Eglynų „kalną“ sulygino 1992 – 1996 metų sausros, audros ir kinivarpos. Taip problemos su eglynų „kalnu“, nors ir labai skausmingai, bet išsisprendė. Artinasi pušynų „kalnas“, turime ruoštis tinkamai jį sutikti.
Miškininkams ne visada lengva skirtis su tais miškais, kuriuos patys pasodino ar užaugino. Ilgą laiką buvo manoma, kad per didelis brandžių medynų kiekis yra būdingas tik valstybiniams miškams, tačiau ilgainiui ir privačiuose miškuose, taip pat ir rezervuotuose nuosavybės teisių atkūrimui miškuose, susikaupė daug brandžių medynų, žinoma, ten daugiau minkštųjų lapuočių, ypač daug nelabai paklausių baltalksnynų. Dabar brandžių medynų plotai privačiuose miškuose, įskaitant miškus, skirtus nuosavybės atkūrimui, jau gerokai viršija valstybiniuose miškuose esančius plotus ir jie gali tenkinti žymią dalį rinkos poreikių.
Antra svarbi priežastis, nusakanti perbrendusių medynų kaupimąsi, yra palyginti griežtų miškininkystės reikalavimų taikymas praktikoje. Turiu galvoje pirmiausiai biržių šliejimą. Pagal miškininkystės praktikoje galiojančius biržių šliejimo reikalavimus, projektuotojui tenka įveikti daugybę kliūčių, kad galėtų išspręsti perbrendusių medynų problemą. Žymiai paprasčiau yra eiti lengvesniu keliu – praleisti nesuprojektuotą kokio perbrendusio medyno kirtimą, pasiteisinant galiojančiomis taisyklėmis ir tuo pačiu įsiteikiant miško valdytojams dėl suprantamų ekonominių aplinkybių.
- Jūsų receptas, kaip tai galima būtų padaryti?
- Perbrendusių medynų atžvilgiu turi būti taikomos griežtos nuostatos. Negalima kirsti tik ką brandžiais tapusių pribręstančių medynų, kurie dar laisvai gali augti bei sukaupti nemažą kiekį geros kokybės medieną, lygiai kaip negalima palikti augimui medynus, jau prieš 20 – 30 metų peržengusius brandos ribą. Kitaip kaupiasi perbrendę medynai, kuriuos kuo toliau, tuo labiau ir ekonomiškai kirsti tampa nenaudinga, nes prasideda natūralus medyno irimas, prieaugis susilygina su žūstančių medžių tūriu, stiebe atsiranda vidiniai puviniai, blogėja medienos kokybė. Todėl jeigu siekiame gero ūkio, tai turime nepamiršti aukščiau cituotos prof. P. Matulionio nuostatos.
- Išeina toks užsuktas ratas, kuris kokiam perdėm dideliam gamtos mylėtojui gali pasirodyti labai patrauklus. O kaip išeiti iš šios situacijos?
- Suprojektuoti galima, jei tik būtų valia. Vidutiniškai per, sakykime, dešimt metų galima būtų imti ir iškirsti visus perbrendusiu medynus. Problemos gali kilti poroje urėdijų, kur perbrendę medynai sudaro apie trečdalį visų brandžių medynų ploto. Gali prireikti kooperuotis su kitomis urėdijomis, sutelkiant išteklius perbrendusių medynų likvidavimui ir vertingų medžių rūšių medynų vietoje jų atkūrimui.
Kirsti perbrendusius medynus pirmoje eilėje būtina vien tik anglies kaupimo miškuose ir klimato pokyčių švelninimo tikslais. Kasmet iki keturių milijonų kubinių metrų stiebų medienos žūva, virsta sausuoliais, nulaužiama arba išverčiama. Tai ir ligų židiniai, ir nekoks estetinis vaizdas. Vien tik brandžiuose medynuose yra apie trečdalis viso šio kiekio, iš kurio labai žymi dalis – perbrendusiuose medynuose. Žuvę perbrendusių medynų medžiai paverčia niekais kelių miškininkų kartų pastangas sukaupti gyvoje medienoje kuo didesnį anglies kiekį. Žuvusi mediena, palikta miške, atpalaiduoja anglies dvideginį ir didina jo koncentraciją atmosferoje.
Be abejonės, ūkininkavimas miške turi atitikti gamtosauginius reikalavimus. Biologinei įvairovei išsaugoti ir gausinti yra skirti I – II grupės miškai, be to, plynose III – IV miško grupių kirtavietėse kasmet paliekama 7 – 14 m3/ha augančių medžių stiebų.
- Gamta pati rodo ženklus, kad jai reikia pagalbos, galima ir taip pasakyti?
- Taikliai pastebėta. Negalima leisti, kad tokius miško kirtimus pareguliuotų pati gamta, nes, aišku, perbrendęs medynas mažai atsparus stipriam vėjui, jis bus išverstas, bet tas laukimas ir gamtos malonės prašymas irgi rodo labiau ne meilę gamtai, bet neūkiškumą. Ir net su darnaus miško samprata neturi nieko bendra. Tik nuotraukose, meniškose, dailiai atrodo.
Dar daugiau – jei turime perbrendusius medynus, miško plotas neprodukuoja praktiškai nieko. Ir jei žinome, kad pagal Miškų įstatymą reikia per tris metus mišką atkurti, tai išeina toks paradoksas, kad peraugindami medynus, gal ir netiesiogiai, bet mes nevykdome įstatymo nuostatų. Tai ir ypač neekonomiška, kas kad demonstruojame, kad pūdome medieną ir jos kiekiu džiaugiasi menkai miškininkystę išmanantys žmonės? Imkime tokį pavyzdį su 80-ies metų drebulynu, kuris jau keliasdešimt metų kaip perauginamas. Vien jį atkurti spygliuočiais ar kietaisiais lapuočiais kainuos daugiau, nei gausi pajamų iš supūdytos medienos pardavimo, nes parduosi tik malkoms tinkamus rąstus, o kas kompensuos veltui praleistus ištisus dešimtmečius?
Daugiau skaitykite čia.
