„Nu ir ką? Kam reikia tos nesąmonės?” – mąsto sau tris lenciūginius (Topsį, Sargį ir Margį) šunis laikantis Boleslovas iš Siesikų kaimo. „Tegu susikiša rūron tuos čipsus! Dar už kiekvienų ženklinimų reiks paklot po trisdešimt eurų! Eina peklon”, - mąsto XXI amžiaus Vingių Jonas. „Mano boba, mano ir šuo. Noriu duodu snukin – noriu ne! Noriu ženklinu – noriu ne”, - priduria jis.

Tokiam Boleslovui gali tris paras aiškint, kodėl būtinas gyvūnų ženklinimas ir nieko tu jam neišaiškinsi. Tačiau prieš ženklinimą kovojantis seimo narys Kęstutis Daukšys už Boleslovą, regis, razumnesnis. Jis puikiausiai supranta, kad keturkojų ženklinimas - tai mūsų valstybės įsipareigojimas prieš Europos Sąjungą, laikymasis bendros teisės aktų sistemos, Gyvūnų gerovės įstatymo įgyvendinimas, įsijungimas į vieningą europinę duomenų bazę ir taip toliau. Tačiau Daukšys stoja Boleslovo pusėn: „Keturkojų ženklinimas brangus ir nereikalingas!”

Metas atskleisti, kame čia šuo pakastas. Ir ne vienas. Neoficialiais skaičiavimais, Lietuvoje yra daugiau kaip vienas milijonas keturkojų. Kai kurie kaimų gyventojai laiko jų po kelis, o kai kas ir po dvidešimt keturis. Kiekvienas šuo ir katė turi šeimininką - rinkėją. Ką reikia daryt, kad tą rinkėją (kelis šimtus tūkstančių rinkėjų) patraukt savo pusėn? Išgąsdint ženklinimo baubu, neva už kiekvienos Murkos ir Sargio čipavimą reikės sumokėt po 30 eurų ir iš to kažkas tik prisivogs! Atšaukt įstatymą, išgelbėt rinkėją ir laimėt rinkimus.

Vargu bau ar šitam rinkėjui bus paaiškinta, kad šunis ir kates galima paženklinti nemokamai, kad savanoriai atvažiuoja į namus, kad sudarytos visos sąlygos nepatirti jokių dvasinių ir finansinių traumų. Tačiau dabar niekam tai neįdomu. Nes gi juk rinkimai!

Tūlam piliečiui, kuris nelabai domisi keturkojais, ši problema gali pasirodyti laužta iš piršto. Gerai. Kalbėkim skaičiais ir argumentais. Gyvūnų globos organizacijų duomenimis, šiuo metu kas mėnesį Lietuvoje parduodama apie 1700 nelegaliai gimusių šunų ir kačių. Kiekvienas keturkojis parduodamas už dvigubai mažesnę kainą nei oficialiuose veislynuose. Po 200 – 300 eurų. Tai beveik pusė milijono eurų per mėnesį. Kiek susirado per metus? Keletas milijonų! Galiu duot galvą nukirst, kad nei vienas nelegalus daugintojas ir veisėjas nesumoka nei cento į valstybės biudžetą!
Kas tikrina ir baudžia nelegalius daugintojus ir prekybininkus? Niekas. Nei Valstybinė mokesčių inspekcija, nei Maisto ir veterinarijos tarnyba, nei policija. Gyvūnų daugintojai ir toliau kraunasi į kišenes milžiniškus turtus. Beje, dalis keturkojų, suklastotais dokumentais, kontrabanda ir kitais nelegaliais būdais keliauja į kitas Europos Sąjungos šalis.

Tačiau ar tai įdomu Boleslovui, auginančiam lenciūginį Topsį, Margį ir Sargį? „Tegu šunėkai loja, ėda, dauginasi ir gyvena, kaip nori! Darbo kaime užteks visiems! Bus kam pijokus aplot ir vagims šiknas išdraskyt“, - galvoja jis.

Tačiau kaip tu šunų dauginimo ir dauginimosi subtilybes paaiškinsi paprastam žmogui, kai Seimo narė Vilija Aleknaitė – Abramikienė iš Seimo tribūnos retoriškai klausia: „O kur gyvūnų teisė daugintis ir kur teisė gyventi…” Politikė, matyt, pamiršo paaiškinti, kaip šunis išmokyti naudotis prezervatyvais ir išvengti neplanuoto nėštumo. Laisvą šunų seksą, meilę ir dauginimąsi propaguojantiems politikams noriu priminti, kad nereguliuojamo veisimo pasekmė – daugiau kaip 10 000 keturkojų, kasmet patenkančių į prieglaudas. Daugiau kaip pusei jų atliekama eutanazija, kitaip tariant, nužudymas.

Ką duotų ženklinimas? Veterinarijos tarnybos inspektoriai, Mokesčių inspekcijos pareigūnai ir kitos institucijos galėtų tikrinti tokius nelegalius veisėjus: skanuoti šuniukus ir matyti, kiek vadų per metus atsivedė jų turimos kalės. Nelegalius vaisėjus ir prekeivius būtų galima bausti, apmokestinti. Priversti registruoti ūkinę – finansinę veiklą ir mokėti valstybei mokesčius.

Gyvūnų teisių gynėjai man lieptų pridurti, kad šuniukai, pirkti iš tokių daugintojų, dažniausia būna nesveiki ir fiziškai, ir psichiškai, nes išsekusi motina būna seniai išeikvojusi sveikai vadai reikalingus gyvybinius resursus. Tokie šuneliai dažnai serga įgimtomis ligomis, greitai miršta, pasižymi nestabilia psichika, agresija ir kitomis bėdomis. Įvedus privalomą ženklinimą, šių nelaimių žymiai sumažėtų.

Visuomeninės gyvūnų globos organizacijos vadovės Brigitos Kymantaitės teigimu, pagalį į gyvūnų ženklinimo įstatymo ratus įkišo ir kai kurie veterinarijos gydytojai, turintys licencijas šiai veiklai. Šie verslininkai pajuto, kad gali netekti dalies pajamų, todėl ėmė kelti sumaištį. Juk įvedus privalomą valstybinį augintinių registrą, jie netektų savo privilegijų. Natūralu - versliems veterinarams gyvūnų sveikata ir teisės nerūpi. Jiems rūpi vienas dalykas – pajamos. Tad kuo daugiau sergančių, primuštų, keturkojų!

Yra ir gerų ženklų. Nepaisant politinių skersvėjų, Seimo narė Orinta Leiputė, Aplinkos viceministras Linas Jonauskas, gyvūnų teisių gynėja Brigita Kymantaitė bei kvalifikuoti teisėsaugos institucijų specialistai dirba, tobulindami teisinę gyvūnų gėrovės pagrindų teisinę bazę, ieško įrankių gyvūnų gėrovės ir apsaugos inspektoriaus institucijos įkūrimui ir funkcionavimui. Nes jei Lietuvos raguočiai ir kanopiniai jau integruoti į Europos Sąjungą, tai šunys, katės ir šeškai – vis dar gyvena Sovietų Lietuvoj.

Ko tikėtis iš nueinančio Seimo? Nieko gero. Politinė mašina nesustos dėl kelių gyvūnų teisių gynėjų, traiškanoto Pifo ir kažkokių europinių direktyvų. Ir toliau klestės sumaištis, nelegalūs veisėjai, šunų kontrabandininkai, smurtas, mokestiniai nusikaltimai.

Ką daryti? Siūlau vietoj keturkojų paženklinti visus alei vieno Seimo narius. Įstatyt visiems po mikroschemą į gerą vietą. Kad žinotume, kas yra kas. Ir kur.

Šaltinis
Temos
www.GRYNAS.lt