Kokias žuvis rinktis, jei nenorime ragauti teršalų?

Lietuva – žvejų mėgėjų kraštas, neoficialiais duomenimis, tokį laisvalaikio praleidimo būdą dažniau ar rečiau renkasi 200 tūkst. lietuvių, todėl, ko gero, retas nėra kepęs ir ragavęs vietinių ežerų ir jūros žuvų – ešerių, karpių, menkių, strimėlių, starkių. Vis dėlto, restoranų meniu dažniau išvysime siūlomą lašišą ar tuną, rečiau – lydeką, karpį. Gamtosaugos specialistai ragina valgyti vietinę, lietuvišką žuvį, tačiau žuvų ūkius neramina tendencija verčiau pirkti ir valgyti šaldytą, užsienio produkciją nei bendradarbiauti su vietos augintojais.

Ką valgyti ir ko ne

Ne pirmus metus sudaromas ir vis atnaujinamas žuvies ir jūros produktų vadovas sąmoningam vartotojui pateikia rekomendacijas, kokios žuvys gali būti dažniau naudojamos mūsų mitybos racione, o kurias vertėtų kurį laiką palikti ramybėje, kad nykstančios šių žuvų populiacijos turėtų laiko atsistatyti.

Bendrosios rekomendacijos būtų tokios: reikėtų nesirinkti nykstančių žuvų (ungurio, jūros ešerio), žuvų ir jūros gėrybių, užaugintų pietryčių Azijoje arba rinktis tik tas, kurios turi sertifikatus, įrodančius, kad jų auginimas nekenkia gamtai. Reikėtų nesirinkti lėtai bręstančių, gilavandenių žuvų (pavyzdžiui, jūrų velnio).

Taip pat nerekomenduojama valgyti laukinės lašišos, sugautos tiek Šiaurės rytų Atlante, tiek Lietuvos vandenyse, kur šių žuvų ištekliai  kol kas negausūs. Gali kilti klausimas, kokią žuvį tuomet apskritai valgyti? Tokie klausimai aptarti Atsakingų restoranų ir tiekėjų asociacijos (LARTA) organizuotoje diskusijoje. Joje pasisakė Lietuvos gamtos fondo specialistas Robertas Staponkus, rekomendavęs atkreipti dėmesį į vietinių žuvų pasirinkimo galimybes.

Ten žmonėms kažkodėl patogu, paranku pirkti, restoranams atvažiuoti ir nusipirkti tiek žalumynų, tiek žuvies, o čia Lietuvoje kažkodėl nepatogu, prašo atvežti iki durų ir dar įnešti pro duris.

V. Svirskienė

„Tikrai gali būti valgomos Baltijos jūroje, Kuršių mariose sugautos žuvys. Yra stebimas kai kurių sunkiųjų metalų padidėjimas strimėlėje ir lašišoje. Kad tai yra stebima lašišoje, savaime aišku, nes ji yra plėšri žuvis ir joje susikaupia viskas, kuo ji minta. Tačiau galima naudoti mažą žuvį, kuri gyvena trumpai ir nespėja per savo generaciją sukaupti daug teršalų, pavydžiui, šprotus, mažas strimėles. Kuršių mariose per pastaruosius 15 metų visi vandens kokybės parametrai gėrėja, taigi, jų žuvį tikrai galima vartoti drąsiai – ešerius, starkius. Aš pats juos labai mėgstu“, - diskusijos metu kalbėjo Lietuvos gamtos fondo specialistas.

Tarp valgytinų žuvų gamtosaugininkas minėjo ir žuvis, užaugintas specializuotuose ūkiuose, nenaudojančiuose gyvulinės kilmės pašaro. Tačiau vėlgi jo visiškai nenaudoti sudėtinga, ypač, jei norima tikro žuvies skonio.

„Užauginti plėšrią žuvį reikia bent 20-25 proc. gyvulinės kilmės pašaro, t. y. kitos žuvies, dažniausiai menkavertės – šprotų, sardinių. Jeigu nusiperkame žuvį, kuri neturi žuvies skonio, reiškia, kad ji buvo šerta tik sojų baltymais“, - paaiškino R. Staponkus.

Abejoja, ar lietuviams reikia vietinės šviežios žuvies

Bendrovės „Išlaužo žuvys” projektų vadovė Vita Svirskienė, atstovaujanti žuvų ūkį, siūlantį 20 skirtingų rūšių gėlavandenių žuvų (karpių, amūrų, šamų, lydekų, ešerių, starkių, karosų ir t.t.), diskusijos metu iškėlė retorinį klausimą – ar restoranams, maitinimo įstaigoms Lietuvoje yra reikalingos mūsų šalyje užaugintos žuvys?

„Esame pasimetę, ar esame jums reikalingi? Esame vienas stambiausių žuvų ūkių Lietuvoje, dirbame net sekmadieniais kaip kokie bedieviai, tik imkite mūsų šviežią žuvį – be nuodo, neperlaikyta akvariumuose, žuvis – valandų šviežumo, į mūsų akvariumus atvažiuojanti triskart per dieną“, - savą produkciją gyrė V. Svirskienė.

Anot jos, užmegzti bendradarbiavimo su maitinimo įstaigomis Vilniuje nepavyko.

„Laukėme Gariūnų maisto turgaus atidarymo, užsiėmėme vietą, planavome parduoti šviežią, rūkytą žuvį, kulinarinius žuvies gaminius, jeigu reikia net trečią ryto. Bet nereikia. Neina ten žmonės. Jiems reikia urmo bazių produkto, lenkiško, šaldyto, kadangi jo kaina gera“, - aiškino V. Svirskienė.

Nori, kad atvežtų iki durų

Bendrovė bandė savo užaugintą žuvį siūlyti ir mobiliuose maisto turgeliuose, tačiau pasiekdavo tik mikrorajonų gyventojus, o ne restoranų atstovus. „Išlaužo žuvų“ projektų vadovė pasakojo, kad keliaudama po užsienio šalis mėgsta apsilankyti žuvų turguose, kurie paprastai įsikuria uostuose ir pastebinti, kad žmonių susidomėjimas didelis. Lietuvoje, deja, situacija atvirkštinė.

„Ten žmonėms kažkodėl patogu, paranku pirkti, restoranams atvažiuoti ir nusipirkti tiek žalumynų, tiek žuvies, o čia Lietuvoje kažkodėl nepatogu, prašo atvežti iki durų ir dar įnešti pro duris“, - skundėsi diskusijos pranešėja.

Užauginti plėšrią žuvį reikia bent 20-25 proc. gyvulinės kilmės pašaro, t. y. kitos žuvies, dažniausiai menkavertės – šprotų, sardinių. Jeigu nusiperkame žuvį, kuri neturi žuvies skonio, reiškia, kad ji buvo šerta tiktai sojų baltymais.

R. Staponkus

Savo ruožtu restoranų atstovai diskusijos metu turėjo du argumentus, kodėl nesirenka vietinės šviežios žuvies – pirma, dažnai šią žuvį siūlantys ūkiai mažai reklamuojasi ir retas žino, kur tokių ūkių esama, antra, jų netenkina kaina, dideli pristatymo kaštai.

Savo ruožtu LARTA vadovas Artūras Nečejauskas svarstė, kad kartais restoranai galėtų susikooperuoti ir kelioms pusėms reikiamus produktus pirkti bendrai – tokiu būdu sumažėtų pristatymo kaštai, parankiau bendradarbiauti būtų tiek ūkiams, tiek ir restoranų atstovams. Tačiau galbūt to padaryti neišeina dėl konkurencijos.

Visą sąrašą žuvų, kurias galima valgyti ir kurių vertėtų vengti, galite parsisiųsti ČIA.