Tiesa, senais laikais kopūstai laikyti prastuomenės maistu; ponija pripažindavo nebent brokolius ar žiedinius kopūstus. Ponija gal nedaug ką žinojo apie tą daržovę, į mūsų šiaurinius kraštus atėjusią tik apie XI–XII amžių. Labiau į pietus, prie Viduržemio jūros, jau daug seniau buvo žinoma, kad kopūstas – ne tik gardu, bet ir labai sveika valgyti. Apie tai rašė Platonas, Aristotelis, medicinos tėvas Hipokratas dar IV a. pr. Kr.
Nepersūdyti tiesiogine prasme
Jubiliatams vis linkime ilgiausių metų. O kam gi įdomu ilgus metus praleisti patale su naktiniu puodu po lova? Gerai, jeigu gyveni sveikas... Žinomas rusų mokslininkas, 1908 m. Nobelio premijos laureatas Ilja Mečnikovas tyrinėjo ir sveikatos, ir senėjimo, mirties klausimus. Jis tvirtino, jog daugelis bakterijų nuodija žmogaus organizmą ir sukelia raumenų atrofiją – šiandien katastrofiškai plintančią ligą.
Keliaudamas po pasaulį I. Mečnikovas buvo sutikęs 143 metų ilgaamžį, besididžiuojantį puikia sveikata, geru regėjimu ir aštriu protu. Taigi šis… kasdien valgydavo nesūdytų kopūstų. Austrijoje I. Mečnikovui teko susipažinti su 101 metų moterimi, lydinčia keliautojų grupes kalnų takeliais. Ji irgi kelis kartus per dieną valgydavo nesūdytų kopūstų. Garsiam natūropatui amerikiečiui Paului Braggui teko sutikti neįtikima sveikata stebinančių Balkanų gyventojų. Pasirodo, ir jie nuolat valgydavo nesūdytų kopūstų. Būtent nesūdytų! Beje, ir I. Mečnikovas, ir P. Braggas griežtai smerkė druskos vartojimą tokiais kiekiais, kokie šiandien laikomi norma.
Norintiems suliesėti
Kopūstuose yra daug skysčio ir ląstelienos, jų patiekalai gerai pasotina, o turi labai mažai kalorijų: 100 gramų – tik 25 kalorijos. Taigi valgantiems daug šių daržovių – maža tikimybė prisiauginti nereikalingo svorio, veikiau atvirkščiai.
Kopūstuose visai nėra riebalų, cholesterolio, o ląsteliena labai svarbi virškinimui. Tačiau kai kam jie gali sukelti nemalonų vidurių pūtimą: į storąją žarną patekusios balastinės medžiagos yra skaidomos žarnyno bakterijų, proceso metu išsiskiria ir dujų. Turintiems tokį polinkį patariama į valgį pridėti truputį kmynų: kopūstai bus virškinami „ramiau“. Dietologai siūlo rinktis ir švelnesnes šios daržovės atmainas: žiedinius kopūstus, brokolius, kaliaropes...
Seniai žinoma, kad kopūstai valgyti sveika besiskundžiantiems gastritu, skrandžio opalige. Nustatyta, kad daržovėje esančios medžiagos naikina patogenines bakterijas, kaip kad helikobakteriją, kuri dažniausiai kalta dėl tokių virškinamojo trakto sutrikimų. Negaluojant patartina kasdien išgerti po 3 stiklelius šviežių kopūstų sulčių.
Vaistas nuo skorbuto
Vitaminų turtingi rauginti, t. y. natūraliai susidarančios pieno rūgšties fermentuoti, kopūstai. Senais laikais tai buvo būtinas produktas jūros laivuose per ilgas keliones, gynęs jūreivius nuo skorbuto, kai tekdavo ilgai apsieiti be šviežių vaisių ir daržovių. 100 g raugintų kopūstų turi tiek pat vitamino C, kaip stiklinė apelsinų sulčių, – 50 mg. Šis vitaminas veikia kaip antioksidantas, gerina organizmo atsparumą infekcijoms, stiprina kraujagyslių sieneles.
Vitaminas C išlieka ir virtuose kopūstuose, tik nereikia virti per ilgai, kad askorbo rūgštis nesuirtų.
Be to, kopūstuose yra vitaminų A, E, B1, B5, B6, raugintuose veikiant pieno rūgščiai susidaro šiek tiek vitamino B12, paprastai randamo gyvulinės kilmės produktuose. Kopūstuose esantis vitaminas K yra svarbus kaulų metabolizmui, be to, sergant Alzheimerio liga jis stabdo smegenų neuronų irimą.
Naudingos mineralinės medžiagos ir cheminiai junginiai
Kopūstuose gausu kalio, o tai svarbus organizmo skysčių komponentas, taip pat yra magnio, mangano, geležies, reikalingos kraujo ląstelių gamybai. Iš kopūstų kalcio gauname daugiau negu iš kitų daržovių.
Mokslininkai atranda kopūstuose įvairių fitocheminių junginių, skirtingose kopūstų atmainose sudarančių savitus derinius. Tiocianatai, luteinas, zeaksantinas, sulforafanas veikia kaip stiprūs antioksidantai, neutralizuojantys laisvuosius radikalus (dėl įvairių priežasčių pakitusias nepilnas molekules, klaidžiojančias ir atakuojančias organizmo audinių ląsteles), be to, šie junginiai mažina blogojo cholesterolio kiekį kraujyje.
Kopūstai, o ypač garbanotieji (Savojos), yra geras sinigrino šaltinis. Tai vienas iš gliukosinolatų, į kurį mokslininkai atkreipė ypatingą dėmesį tirdami vėžio prevencijos galimybes. Nustatyta, kad jis ypač veiksmingas kalbant apie šlapimo pūslės, gaubtinės žarnos, prostatos vėžį.
Kaip ir kokius kopūstų patiekalus ruošti – skonio dalykas. Tačiau specialistai nustatė, kad žali arba trumpai pavirti kopūstai veiksmingiausi vėžio prevencijos tikslams, ilgai virti didumos šio poveikio netenka. Be to, patariama kopūstus ne virti, o šutinti garuose. Tai daug geriau negu ruošti mikrobangėje krosnelėje. Mat per dvi minutes mikrobangėje suyra tiek pat mirosinazės enzimų, kiek per 7 min. garuose, o mirosinazės enzimai reikalingi kopūstų gliukosinolatams paversti vėžį stabdančiais elementais.
Virti ar garuose šutinti kopūstai būna vandeningi. Kad išliktų daugiausia maisto medžiagų ir skonio, patariama juos apkepinti (supjaustyti 0,5 cm storio riekelėmis ir prieš kepinant palaikyti 5 minutes).
Pasigaminkite nuostabų vaistą
Kopūstus reikia supjaustyti ir kietai sugrūsti inde (tik jokiu būdu ne metaliniame ir ne plastmasiniame) 3–4 cm sluoksniu. Ant jo užberti ploną svogūnų ir česnakų mišinio sluoksnį (1:1).
Vėl 3–4 cm kopūstų, svogūnų ir česnakų sluoksnis, ir t. t., kol iki indo viršaus liks 8–10 cm.
Visą mišinį užpilti švariu šaltu vandeniu (tik ne iš čiaupo, ne chloruotu). Viršų uždengti keliais sveikais kopūstlapiais, paskui – audinio atraiža, ant audinio dėti lentelę ir svarmenį. Indą pastatyti šiltoje vietoje (22–27 oC) ir palaikyti 7–10 dienų.
Tokie kopūstai būna specifinio (neįprasto, bet tik pirmąsyk) skonio. Jei norite būti žvalūs, optimistiškai nusiteikę ir sveiki sulaukti šimto metų – pabandyti verta.
