Ž. Timaitė teigė mananti, kad medžiotojai gamtai yra reikalingi. Kadangi jie ne tik padeda gyvūnams, pavyzdžiui, žiemą juos šerdami ir kovodami su įžūliais brakonieriais, bet svarbiausia - jie reguliuoja laukinių žvėrių populiaciją. Jei ji padidėtų, rimtų rūpesčių turėtų didelė visuomenės dalis. Pavyzdžiui, labai suprastėtų ūkininkų derlius, padaugėtų eismo įvykių, kai į automobilius įsirėžia žvėrys, gyvūnai imtų rodytis kaimuose, o tai gąsdintų vietinius gyventojus.

GRYNAS.lt pašnekovė sakė, kad medžiotojai yra gamtos bičiuliai, kurie stebi mišką ir visuomet pateikia pasiūlymų, kaip spręsti pastebėtas aplinkosaugines problemas. - Moteris medžiotoja mūsų visuomenėje vis dar gana neįprastas dalykas. Kaip jūs galvojate, kodėl taip yra?

- Yra tokie stereotipai, kad moterys mėgsta šiltai, jaukiai prie židinio namie sėdėti, o vyrai daugiau ieško nuotykių, ekstremalių pojūčių, todėl ir renkasi aktyvesnį laisvalaikį. Dabar daugėja moterų, kurios užsiima tokia arba panašia veikla, nemanau, kad po dar kažkiek metų tai bus stebinantis dalykas, kad moteris medžioja arba vairuoja automobilį formulės lenktynėse. Juk dabar moterys ir į kariuomenę eina. Ar tai yra gerai, ar blogai – nežinau iš tikrųjų. Pametame kai kurias tradicijas, bet tiesiog taip yra.

- Jūs pati pažįstate daug moterų medžiotojų?

- Turiu vieną draugę „Facebook", kuri yra kolegė medžiotoja, gyvena irgi Tauragės rajone. Taip pat su viena mergina kartu baigėme medžiotojų kursus, bet ji dabar pasyviau šiuo hobiu užsiima, nes neseniai susilaukė kūdikio. Vien Tauragės rajone, kiek žinau, aktyviai medžiojančių moterų yra nuo septynių iki dešimt. Tikrai esu ne vienintelė, tik gal kitos kiek vyresnės.
Jaudulys tikrai yra. Dar nepripratau, tikrai pripažįstu. Bet tas jaudulys sukelia adrenaliną, kokia to priežastis – nežinau. Ar čia instinktas, ar kas... Vien išgirdus, kad išeina šernai į javų lauką, širdis būna kulnuose.
Ž. Timaitė

- Tekę girdėti, kad vyrai moteris į medžioklę įsileidžia nenoriai, ar tenka su tuo susidurti?

- Problemų tikrai neturėjau, kadangi stojau į savo tėvo medžiotojų būrelį. Yra tokia tradicija, kad medžiotojų vaikai visada įstoja į būrelį ir niekas nebūna prieš. Jeigu kažkoks žmogus iš šalies nori įstoti, gali būti problemų – balsuojama, ar nori jį priimti ar ne, o su atžalomis tokios problemos nėra, visada šiltai priima. Mane visas būrelis pažinojo anksčiau, kadangi kaime mes turime medžioklės namelį, ten dažnai po medžioklės visų medžiotojų laukdavome su kopūstais ar kugeliu. Kartais važiuodavau ir į medžioklę, leisdavo į kokią lėkštutę pašaudyti, kai organizuodavo varžybas būrelyje. Taigi nejaučiu diskriminacijos arba paprastesnių sąlygų  dėl to, kad būčiau moteris. Gal tik neišdarinėju didesnių gyvūnų – šernų ir t.t.

- O esate kada pagalvojusi, kad jeigu jūsų tėtis nebūtų medžiotojas, jums įstoti į medžiotojų būrelį būtų buvę sunkiau?

- Manau, kad taip, Tauragėje yra tokia tendencija, kad į būrelį dažniausiai savo žmones priima. Nors iš tikrųjų apskritai nežinau, jeigu mano šeimoje nebūtų buvę tokios medžiojimo tradicijos, ar būčiau iš viso sugalvojusi, kad man to reikia. Turbūt, kad nebūčiau sugalvojusi, kad man tai įdomu. Šiemet aš įstojau ir į Šaulių sąjungą, turiu dar vieną vyrišką pomėgį – šaudyti ne į žvėris, o į taikinius. Kažkaip draugauju su ginklu. Bet, ko gero, ir į šaulius nebūčiau įstojusi, jei nebūčiau prieš tai tapusi medžiotoja.

- Ar šiuo metu taip pat medžiojate su savo tėčiu? Galbūt kartais pasivaržote, kam labiau sekasi?

- Dažniausiai taip, bet tėtis su manimi nekonkuruoja. Dabar jau sako, kad paseno. Džiaugiasi, jeigu man pasiseka kažką sumedžioti.

- Jūsų nuomone, moteriai sunkiau medžioklėje nei vyrams? Juk ir šautuvas sunkus, ir ilgai tykoti bokštelyje tenka – kūnas, ko gero, patiria nemažai fizinio krūvio.

- Vienai moteriai, bent jau man, važiuoti į medžioklę ir neturėti kam pasiskambinti, jeigu kažką sumedžioji, tykojant bokštelyje būtų fiziškai neįmanoma. Juk gyvūną reikia įsikelti į automobilį, sutvarkyti. Savarankiškai to viena nedarau. Moteriai yra ta kliūtis, kad būtina palyda. Gal kelios moterys ir vienos sugebėtų, bet, pavyzdžiui, aš nesu fiziškai tokia stipri, kad galėčiau viena šerną sutvarkyti.

- Ilgas laukimas bokštelyje nevargina?
Dabar daugėja moterų, kurios užsiima tokia arba panašia veikla, nemanau, kad po dar kažkiek metų tai bus stebinantis dalykas, kad moteris medžioja arba vairuoja automobilį formulėje.
Ž. Timaitė

- Ne, labiau mėgstu būtent bokštelyje tykojant medžioti, o ne su palaukimu vien dėl to, kad ilgas laukimas, anaiptol, ne vargina, o atpalaiduoja. Gali pabūti ramiai, pasėdėti, viską apmąstyti – pamatyti gamtos dalykus, kurių paprastai nepamatysi, tarkime, kaip lapė medžioja kokį graužiką, ar koks zuikis ateina, stirnos vaikšto. Sėdi, žiūri, ką jie veikia – tai smagu, įdomu. Palaukimas vyksta vasarą ir rudens pradžioje, būna šilta, gražu, stebi besileidžiančią saulę – man tai yra malonumas.

- Ar tai, ką pasakojate, ir yra jūsų mėgstamiausia medžioklės proceso dalis? Visuomenėje medžioklė iki šiol kelia prieštaringus jausmus – vieniems patinka, kiti piktinasi. Kam jums medžioklė reikalinga, kodėl jūs ją mėgstate?

- Pirmiausia man svarbu buvimas gamtoje. Antroje vietoje - galimybė maitintis sveikesniu maistu. Man tai yra šeimos tradicija, esu taip įpratusi, tai nėra kažkas blogo, jeigu medžiojama tvarkingai, pagal visas taisykles. Manau, kad gamtai labai nekenkia medžiotojai nušaudami kažkokį skaičių, tarkime, šernų. Pavyzdžiui, raguočių aš dar šaudyti net negaliu, nes neturiu selekcininko pažymėjimo.
Žaneta Timaitė sako nesanti vienintelė moteris, kuriai patinka medžioti

Aišku, galima sakyti, kad galima ir šiaip atėjus gamtoje pasėdėti su fotoaparatu, nebūtina žvėries nušauti. Bet man sėdėjimas medžiojant įgauna kitokią prasmę.

- Paminėjote, kad jus žavi idėja maitintis sveikesniu maistu. Ką turite mintyje?

- Manau, kad užauginti gyvūnai – vištos, kiaulės – šeriami kombinuotais pašarais, prisotintais neaiškiomis medžiagomis, naudojami augimą skatinantys dalykai – tai nėra sveika. Juk ir augalai yra apkrėsti įvairiais pesticidais, taip yra ir su mėsa. O miške augantis gyvūnas ėda natūralesnį maistą, nors irgi, jeigu šernai atklysta į bulvių pasėlius, gauną dalį teršalų. Mes patys turime kaime sodybą, užsiauginame savo daržovių, iš kaimynės perku kiaušinių, pieno produktų. Bijau maitintis tuo maistu, kurį pardavinėja parduotuvėse, nes visi žinome, kad jis yra ne toks geras, koks turėtų būti.

Jeigu turėsiu savo vaikų, stengsiuosi bent jau kol jie augs, nemaitinti jų anabolikais primaitintais broileriais. Duosiu stirnienos filė, kuri yra natūrali, sveika, liesa.

- Paminėjote vaikus. Ar norėtumėte, kai jų susilauksite, kad jie perimtų jūsų šeimos medžiojimo tradicijas?

- Kodėl gi ne? Tikrai nebūčiau prieš. Nematau čia jokios problemos.

- Ar jūs, Žaneta, turite savo svajonių medžioklės trofėjus? Ar esate kada pagalvojusi, ką norėtumėte sumedžioti labiausiai?

- Nesiekiu sumedžioti, tarkime, briedį ar mešką, man tie gyvūnai irgi yra gražūs. Jeigu aš to žvėries nevalgau, jo ir sumedžioti nenoriu, neturiu tokio poreikio.
Jeigu turėsiu savo vaikų, stengsiuosi bent jau kol jie augs, nemaitinti jų anabolikais primaitintais broileriais, o duoti stirnienos filė, kuri yra natūrali, sveika, liesa mėsa.
Ž. Timaitė

Nebent norėčiau sumedžioti vilką, nes, kiek man tėtis yra pasakojęs, vilko sumedžiojimas yra medžiotojo garbės reikalas. Bet vėlgi – nežinau, kaip būtų, jeigu jį pamatyčiau, ar labai norėčiau jį nušauti? Manau, kad nelabai.

- O kai medžiojate šernus, ar nedreba rankos tą akimirką, kai reikia nusitaikyti ir paleisti šūvį?

- Jaudulys tikrai yra. Dar nepripratau, tikrai pripažįstu. Bet tas jaudulys sukelia adrenaliną, kokia to priežastis – nežinau. Ar čia instinktas, ar kas... Vien išgirdus, kad išeina šernai į javų lauką, širdis būna kulnuose. Žiūri, klausaisi, įvertini, ar gali jį sumedžioti, ar tai nėra šernė mama su vaikais ir t.t. Tada pakvėpuoji, nusiramini, nusitaikai ir šauni. Didelio gailesčio medžiojamiems gyvūnams nėra.

- Ačiū už pokalbį.