Žmogų, atgavusį, nusipirkusį ar paveldėjusį 2–5 ha miško, iš pradžių užplūsta palaima: „Mano miškas. Dabar jau ir aš savininkas.“Bet netrukus euforiją pakeičia nežinia: „Ką daryti dabar? Nuo ko pradėti? Kokios galiu turėti naudos iš miško?“ Miškai į įvairaus dydžio ir nuosavybės formų valdas padalyti senokai, bet nežinia smulkiųjų savininkų neapleidžia.

Nepataria miško parduoti

„Tai tikra bėda, – sako Lietuvos miško savininkų sąjungos Lazdijų rajono skyriaus pirmininkas Jonas Sideravičius. – Žmonės iš tiesų sutrikę, nebežino, ką su tuo mišku daryti, nuo ko pradėti ir kaip pasiekti didžiausią naudą.“

Tačiau smulkiesiems savininkams nepataria nei mišką parduoti tiems, kurie „žino“, ką su juo daryti, nei kirsti plynai, nes miškas – iš tiesų didelis turtas, puiki investicija, neretai prilyginama veikiau auksui nei terminuotam indėliui ar netgi akcijoms.

Padės konsultantas

Skubėti parduoti arba kirsti nereikėtų ir dėl kitos priežasties. Žiniasklaidoje, ypač regioninėje, mirga skelbimų, siūlančių parduoti stačią mišką, dar ir pakonsultuoti pasisiūlant. J. Sideravičius įsitikinęs, kad būtent toks variantas yra pats blogiausias. Mat nenormalu, kai konsultuoja suinteresuotas asmuo, t. y. tas, kas mišką nukirs ir parduos. Žmogus, nežinantis, kaip įvertinti mišką, pavienius medžius, kaip nustatyti jų amžių, išmatuoti, kaip rūšiuoti medieną ir už kokius pinigus ją galima parduoti rinkoje, tikrai bus apgautas ir už mišką gaus tik pusę to, ką galėtų. Miško savininkų „medžiotojų“ verslas klesti.

Konsultanto iš tiesų reikia. Ne tam, kad patartų, kaip su mišku elgtis, nes apie tai galima ir knygelėse, žiniasklaidoje pasiskaityti. Su konsultantu teks apeiti visą mišką, įvertinti jo būklę, medžių brandą, kada ką kirsti, retinti, valyti, kitaip ugdyti. Jei plotas nedidelis, nepakenks suskaičiuoti visus medžius, susižymėti, kada kokį bus metas kirsti. Konsultantas patars, ką daryti įsiveisus kenkėjams, prasisukus viesului. Bet kur tokį rasti?

Smulkiems miško savininkams, juolab gyvenantiems atokiau nuo miško arba neturintiems laisvesnio laiko jį prižiūrėti, kooperatyvas, ko gero, galėtų būti nebloga galimybė ne tik auginti tikrai neprastą investiciją – mišką, bet ir savaip apsidrausti nuo nemalonumų, apie kuriuos gali nenumanyti gyvendamas toli nuo savo miško valdos.

Galima bandyti ieškoti žmogaus urėdijoje. Gal pasiseks, bet urėdijose etatų sumažėję, visi labai užimti, turi ir savų darbų į valias. Tikriausiai nepavyks.

Galima tokio žmogaus paieškoti turguje arba apėjus sargų būdeles. Daug puikių, išsilavinusių miškininkų, negavusių darbo pagal specialybę, šiandien prekiauja skudurais ir kitokiais niekais arba yra susiradę kitą bent kiek apmokamą darbą. Turguje vienas su kitu pasišneka, gal ir nurodytų. Bet irgi tik kaip grūdas aklai vištai, nes galima tapti ir apsišaukėlio auka.

Bene patikimiausia vieta ieškotis konsultanto būtų urėdija arba Lietuvos miško savininkų asociacijos skyriai. Gal dar miško sklypo kaimynas, jau žengęs šį pirmąjį žingsnį. „Aš ir pats apžiūriu, aptvarkau sesers miško valdą, kai randu kada“, – prasitaria ir J. Sideravičius, bet prisipažįsta, jog nespėtų, jei prireiktų ir apžiūrėti savo mišką, ir dar imtis daugiau.

Pasak jo, konsultanto paslaugos, kaip ir visos kitos, kainuos, bet ne tiek, kad reikėtų gailėtis arba skolintis iš banko ar juolab iš skubiųjų kreditų bendrovės. Tačiau tai iš tikrųjų pirmas ir svarbiausias žingsnis savininko, kuris tiki, kad miškas yra investicija, nors kol kas mažai apie jį išmano.

Kiekvienas medis – bent 100 litų

„Miškas – iš tiesų didelis turtas, kiekvienas medis vertas bent šimto litų, – kartoja J. Sideravičius ir iškart priduria: – Bet tik tada, kai jis bus bent 70–90 metų amžiaus ir jei savininkas to sieks. Kad pušis išaugtų į vertingą rąstinę medieną, ją reikia augančią genėti, ugdyti Tai didelis, sunkus darbas. Taip tik atrodo, kad miškas užauga pats. Nevalomas, neprižiūrimas jis tampa šiupšynu su kreivais, išsišakojusiais medžiais, kurie tik malkoms ir tinka.

Lengviausias būdas greitai uždirbti – iškirsti. Bet tokiu atveju reikia susitaikyti, kad to, ką uždirbsi iškirtęs, užteks nebent sumokėti už atsodinimą.

Plynas kirtimas, anot J. Sideravičiaus, gali būti pateisinamas tik keliais atvejais. Geriausia – kai miškas jau subrendęs ir jo mediena pati vertingiausia. Kitas atvejis – po stichinių nelaimių arba įsisiautėjus medienos kenkėjams. Šiais atvejais didžiumą medienos teks parduoti biokuro ruošėjams. Paskutinis atvejis – pats nemaloniausias, kai iškertamas nupirktas dar neišugdytas stačias miškas. Didžiuma jo vėliau irgi virsta dūmais, o apie atsodinimą naujieji trumpalaikiai savininkai, deja, yra linkę užmiršti.

Pardavę medieną jie mauna ieškoti kito miško pardavėjo. Yra daug būdų, kaip išsisukti nuo prievolės atsodinti. Įstatymų leidėjai turėtų apie tai pagalvoti, nes miškas, kad ir kokia jo nuosavybės forma būtų, yra vienodai svarbus ne tik verslui, bet ir valstybės ekosistemai, o paprasčiau – pirmiausia orui, kuriuo kvėpuojame visi, ir žemei, kurios vaisiais taip pat naudojamės visi.

Darbas vaikams?

Vadinasi, teks bent keletą dešimčių metų veltui paplušėti, kol investicija atsipirks? Ne visiškai taip, nors rūpintis savo vaikų ateitimi visada šaunu. Mat miškas – ne mora: vieni medžiai subręsta anksčiau, kiti vėliau, todėl kai kuriuos jau galima kirsti, parduoti ir taip palikti daugiau vietos klestėti kitiems. Tai – kasmetinės pajamos.

Ne visi smulkieji savininkai žino, kad gali gauti ir kasmetines išmokas už miško priežiūrą ir ugdymą. Kiekvienas konsultantas patars, kur ir kaip kreiptis išmokų, kurios gali siekti ir per 1 000 litų už kiekvieną hektarą per metus.

Beje, pagal ES rekomendacijas, jei tai pačiai paramai paraiškas teikia valstybinių ir privačių miškų savininkai, pirmenybė teikiama privatiesiems. Bent taip skelbia šią paramą administruojanti Aplinkos ministerija.

Yra daug būdų ir priemonių, kaip gerinti ir ugdyti mišką, didinti jo vertę arba bent dorai prižiūrėti ir už tai dar gauti kompensacijas. Pavyzdžiui, žmogus vien už tai, kad yra paveldėjęs ir prižiūri mišką, esantį vadinamojoje Natura 2000 teritorijoje, kurioje yra taikomi komercinės veiklos ribojimai, per metus gali gauti iki 160 eurų, arba 552 litų, išmokų už hektarą. Tiesa, galima gauti ir tik po 40 eurų, jei komercinė veikla ribojama nesmarkiai. Tai irgi pinigai, po 138 litai už hektarą, o už 5 ha – ir daugiau nei minimali mėnesio alga „į rankas“.

Smulkiesiems savininkams nepataria nei mišką parduoti tiems, kurie „žino“, ką su juo daryti, nei kirsti plynai, nes miškas – iš tiesų didelis turtas, puiki investicija, neretai prilyginama veikiau auksui nei terminuotam indėliui ar netgi akcijoms.

Viskas viename

Jei ploto nėra daug, o nukirsti jau galėtum 5–20 medžių, savaime galvosūkis: kur visa tai dėti? Tiek nė su galingiausiu visureigiu nepatrauksi, o medvežė imasi gabenti ne mažiau kaip 35 kubus. Regis, galėtum kitais metais nukirsti dar tiek, kad medvežei užtektų, bet medis, net ir virtęs mediena, lieka gyvas: nukirstas žiemą jis dar gali kelis mėnesius pakentėti, bet jei rudenį arba pavasarį – per savaitę kitą pažaliuos, paruduos, ir rąstas taps malka.

Tarp smulkiųjų miško savininkų ne vieni neišmanėliai, tad sumaniausieji rado būdą, kaip visų bėdų išvengti. Tas būdas – kooperacija. Klasikinė kooperacija, kokia yra suprantama senosiose rinkos šalyse, šiek tiek kitokia. Ten norintieji tapti kooperatyvo nariais ateina su pajumi (šiuo atveju – mišku), ir visi nepriklausomai nuo pajaus dydžio turi po vieną balsą. Visą veiklos organizavimą jie patiki valdybai, tik pelną dalijasi pagal įnešto turto dydį, bet iš kooperatyvo nelabai gali pasitraukti, nes turėtų palikti visą savo įneštą turtą.

Lietuviškos kooperacijos atveju, matyt, taip nėra, bet miško savininkų kooperatyvų veiklos organizavimas panašus. Lietuvoje jau yra įsikūrę beveik dvi dešimtys smulkiųjų miško savininkų kooperatyvų. Šios struktūros nariai gali samdytis konsultantus, miško prižiūrėtojus, o prireikus nukirsti vieną kitą medį – tereikia susitarti kada, ir medvežė nesunkiai surinks visus jai reikalingus 35 kubus.

Smulkiems miško savininkams, juolab gyvenantiems atokiau nuo miško arba neturintiems laisvesnio laiko jį prižiūrėti, kooperatyvas, ko gero, galėtų būti nebloga galimybė ne tik auginti tikrai neprastą investiciją – mišką, bet ir savaip apsidrausti nuo nemalonumų, apie kuriuos gali nenumanyti gyvendamas toli nuo savo miško valdos.