Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (7)
Savininkų požiūris į miško kirtimą kardinaliai skiriasi

Įkurti „privačias“ urėdijas vėluojama 20 metų

Lietuvoje, miško savininkų asociacijos duomenimis yra 248 tūkstančiai miško savininkų. Vadinasi, po lopinėlį miško turi maždaug kas 12-as lietuvis. O kiek jų šią savo nuosavybę puoselėja, prižiūri, stengiasi atkurti?

Neskubėkim teisti žmonių, kuriems jų pagrindinė veikla svarbesnė, nei galbūt iš senelių ar tėvų paveldėtas, ar valstybės už anksčiau turėtą nuosavybę grąžintas miškas. Mokslininkų, miško savininkų asociacijos atstovų teigimu, Lietuvoje trūksta organizacijos, kuri užsiimtų privačių miškų priežiūra.

Algis Gaižutis
Algis Gaižutis
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Už savo paslaugas tokia organizacija, kurią būtų galima pavadinti „privačia girininkija“ arba „privačių miškų direkcija“ išskaičiuotų iš savininkų dalį pelno už miško medieną. Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininko Algio Gaižučio teigimu, tokios organizacijos reikalingos todėl, kad gana didelė dalis miško savininkų neturi laiko, noro ar įgūdžių tinkamai rūpintis savo mišku. Tokias organizacijas beje, įsikūrę turi daugelis užsienio šalių.

Retas savininkas turi miškininkystės žinių

„Lietuvoje turime virš 800 tūkstančių hektarų privataus miško, kurį valdo virš 248 tūkstančių savininkų. Tai didžiulis skaičius žmonių - labai įvairios kvalifikacijos, gebėjimų, užsiėmimų. Kaip tinkamai organizuoti tą miškų ūkį? Žinoma geriausia, kai savininkas pats gali atlikti visus darbus ir prižiūrėti savo nuosavybę. Tačiau tik nedidelė dalis tų nuosavybę susigrąžinusių žmonių turi miškininkystės išsilavinimą arba tokių žinių. Ne kiekvienas turi galimybę, laiko ir gebėjimų atlikti reikiamus darbus ir užtikrinti savo miško apsaugą. Paprastai pasaulyje tai yra sprendžiama formuojant specialius padalinius, kur dirba specialų išsilavinimą turintys žmonės“, - dėstė A. Gaižutis.

Aš kiekvienam, turinčiam galimybę tvarkytis rekomenduočiau neparduoti miško. Nes pinigai nuvertėja, o miškas – jis atsikuria. Jei žmogus pats mažai juo pasinaudos, tai paliks vaikams ar vaikaičiams.
Algis Gaižutis

Jis priminė, jog miško priežiūros taisyklių, reikalavimų yra daug. Tad natūralu, jog žmogui, retai aplankančiam savo mišką, užsiimančiam kita veikla, sudėtinga juos visus išmanyti, suspėti atlikti darbus „telpant“ į numatytus terminus.

Tokiu atveju, žinoma, miško savininkas gali samdyti darbuotojus miško priežiūrai. Tačiau jei turimas miško plotas – nedidelis ar nėra savininkų, kurie kooperuotųsi specialistą samdyti kartu – toks darbuotojas atneš daugiau nuostolio, nei pelno.

A. Gaižutis primena, jog prieš grąžinant nuosavybę gyventojams, miškus prižiūrėjo valstybinės girininkijos ir specialistai. Dalinant miškus privatiems savininkams, jų vis mažėjo.

„Daugiau nei 240 girininkijų buvo panaikinta. O savininkams buvo atiduotas tik miškas. Bet miškas – tai ne tik augantys medžiai. Tai ir keliai, privažiavimas prie miško, jame dirbę specialistai, konsultavimas dėl miško priežiūros. Tai visas ūkis. Miškas buvo atiduotas – ir žinokis. Tvarkykis kaip nori“, - apie kartu su nuosavybe užgriuvusias pareigas aiškino A. Gaižutis.

Patarė neparduoti miško

Jis pabrėžia, jog nuo pat Miško savininkų asociacijos įsikūrimo siekiama sukurti organizacines struktūras ir privačiam miškų ūkiui.

Miško savininkų asociacijos  valdybos pirmininkas pasiguodė, jog ir senesnioji ir dabartinė Vyriausybė kalba, jog tokias organizacijas reikėtų įsteigti. Vis dėlto, kalbos niekaip nevirsta realiais darbais. 

Pirmoji tokios „privačios girininkijos“ funkcija – apsauga nuo vagysčių. Antra – infrastruktūros priežiūra, tai yra kelių, ribinių linijų, priešgaisrinių juostų, miškotvarkos projektų rengimas, bendrų veiklų organizavimas.
Algis Gaižutis

Paklaustas, kodėl savininkai, negalėdami rūpintis mišku, jo neparduoda, A. Gaižutis svarstė, jog asociacijai dažniausiai tenka bendrauti su savininkais, kurie savo miške nori ūkininkauti ir tvarkytis. Kiti galbūt laukia „geresnės kainos“.

„Aš kiekvienam, turinčiam galimybę tvarkytis rekomenduočiau neparduoti miško. Nes pinigai nuvertėja, o miškas – atsikuria. Jei žmogus pats mažai juo pasinaudos, tai paliks vaikams ar vaikaičiams, turės savo šeimos paveldimą kapitalą“, - patarė A. Gaižutis.

Be valstybės paramos - per brangu?

Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininkas teigia, jog minėtų privačių miškų organizacijų specialistus išlaikytų patys miško savininkai.

Vyras skaičiuoja, jog vieno žmogaus, turinčio visus reikiamus įrankius miško darbams atlikti išlaikymas kainuotų mažiausiai 120 tūkstančių litų per metus.

Akivaizdu, jog tokį specialistą gali išlaikyti tik keli susibūrę savininkai.

Toli gražu ne visi savininkai geba pasirūpinti turimais miškais
Toli gražu ne visi savininkai geba pasirūpinti turimais miškais
© VSTT nuotr.

Lietuvoje egzistuoja Miško savininkų kooperatyvai - panašios į čia aprašomas privačių miško savininkų organizacijos. Tačiau asociacijos pirmininkas pabrėžia, jog šiandien pats vienas besitvarkantis miško savininkas turi geresnes sąlygas, nei įsijungęs į tokį kooperatyvą.

Negana to, kai kurie vyresnės kartos savininkai į tokią bendros veiklos vykdymo formą vis dar šnairuoja – kooperatyvai primena kolūkių sistemą, kai žmonės į bendrą organizaciją buvo verčiami burtis, o jų nuosavybė – nacionalizuojama.

Bus suderinti ir kirtėjų, ir saugotojų interesai

Dar viena kliūtis bendroms savininkų organizacijoms – mažas turimo miško plotas. Kai savininkai turi po 2-3 hektarus miško, jie mano, jog nėra prasmės stoti į vietinę miško savininkų organizaciją.

Paklaustas apie skirtingus miško savininkų norus ir požiūrį į mišką A. Gaižutis pripažįsta, jog savininkų požiūriai - labai skirtingi. Vieni siekia savo miške „pasidaryti rezervatą“, kiti nori ten leisti laisvalaikį, treti – aktyviai tvarkytis ir parduoti medieną.

Tokiu būdu savininkui tvarkytis būtų ir pigiau, ir paprasčiau. Ta privačių miškų direkcija yra reikalinga. Ji turėjo jau būti įsteigta, dabar privatiniam sektoriuj - palaida bala.
Akademikas Leonardas Kairiūkštis

Kaip rasti kompromisą, jei vienas norės mišką kirsti, o kitas – neleis priliesti nė šakelės?

„Kooperuojamasi juk bendriems tikslams. Pirmoji tokios „privačios girininkijos“ funkcija – apsauga nuo vagysčių. Antra – infrastruktūros priežiūra, tai yra kelių, ribinių linijų, priešgaisrinių juostų, miškotvarkos projektų rengimas, bendrų veiklų organizavimas. Akivaizdu, jog šie dalykai kainuoja, tačiau pajamų neduoda. Tie kaštai gali būti padengiami iš miško savininkų įnašų, pradžioje dalinai – iš valstybės paramos ar dotacijos.

Kita veikla: kirtimai, medienos pardavimas, vėlgi, ji galima tik ten, kur leidžia įstatymai, kur tai yra suprojektuota. Jei savininkas sakys, kad jis nenori, jog jo miške būtų kertama, jis turi pilną teisę (uždrausti kirsti, - red. past.), tik tuomet jis negaus ir pajamų iš medienos pardavimo“, - aiškino A. Gaižutis.

Ministerija idėją palaiko

Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininko teigimu, dėl privačių miško savininkų organizacijų kūrimo jau atlikta gausybė tyrimų ir studijų.

Siūlyta ir paskirti po vieną už privačius miškus atsakingą specialistą kiekvienoje iš valstybės valdomų girininkijų, ir kurti visiškai savarankišką miško savininkų organizacijos tinklą.

Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktorius Valdas Vaičiūnas teigė, jog valstybė ir ministerija palaiko miško savininkų organizacijų stiprėjimą bei kūrimąsi.

„Organizuotas savininkas, priklausantis kokiai nors struktūrai yra žymei geriau, nei pavienis savininkas. Visais atžvilgiais valstybei tai yra geriau. Turi būti valstybėje surastas būdas tai remti ir skatinti. Kaip sekasi? Na, žinoma, visada gali būti geriau. Tačiau tai nėra labai lengvas klausimas. Viena jo pusė – kaip pasiekti, kad savininkai patys savanoriškai jungtųsi į tokias struktūras. Kaip juos išjudinti? Kita – iš ko tokias struktūras finansuoti? Valstybė kažkiek lėšų gali skirti, gali duoti postūmį, paskatinti įsikūrimą, veiklos pradėjimą. Bet šiaip tokie dariniai vėliau turi būti finansuojami pačių savininkų lėšomis“, - svarstė V. Vaičiūnas.

Departamento direktorius teigė, jog nei „privačiomis girininkijomis“, nei „privačiomis urėdijomis“ tokių miško savininkų organizacijų vadinti negalima. Urėdijos bei girininkijos – tik valstybinės įmonės ir jų padaliniai.

O miško savininkų struktūriniai padaliniai turėtų būti išlaikomi, kaip jau minėta, jų pačių lėšomis. V. Vaičiūno nuomone, galbūt juos finansuoti galima nuskaičiuojant šiek tiek lėšų nuo savininkų pajamų, gautų už parduotą medieną.

Urėdijos atstovas: miško savininkai visada gali kreiptis pagalbos

Jo teigimu, niekas savininkams nedraudžia ir šiuo metu jungtis, vienytis į struktūrinius padalinius. Jau yra įsikūrę keli miško savininkų kooperatyvai ar privačius miškus tvarkančios bendrovės.
Tačiau norint įsteigti šalies mastu bendrą organizaciją kyla finansavimo klausimas.

„Mes galvojame kitoje finansinėje perspektyvoje iš Europos sąjungos fondų, iš kaimo plėtros fondų tai finansuoti. Tik kalba eitų apie pirminį postūmį tokių organizacijų ar struktūrų, jų kūrimuisi, pradžiai. Tai būtų procesas, duodantis stimulą darniam miškininkavimui, - teigė Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento vadovas. - Į tokių struktūrų kūrimąsi žiūrime kaip į teigiamą procesą ir galvojame, kaip reikėtų spręsti jų finansavimo klausimus. Tačiau tai turi būti procesas, dėl kurio apsisprendžia patys savininkai. Jei bandysi tai padaryti „iš viršaus“, gyvenimas rodo, jog tuomet ta organizacija neveiks.“

Generalinės miškų urėdijos Miškų atkūrimo ir apsaugos skyriaus vedėjas Darius Stonis žurnalistus informavo, jog miškų urėdijos privačių miškų savininkams teikia dirvos miško želdiniams paruošimo, miško atkūrimo ir įveisimo, želdinių priežiūros, biržių atrėžimo, želdinimo ir žėlimo projektų parengimo ir kitų miško ūkinių darbų paslaugas, parduoda išaugintus miško sodmenis. Taip pat privačių miškų savininkams nemokamai organizuoja miškininkystės srities mokymo kursus bei konsultuoja miško priežiūros, miškininkystės klausimais.

Nuo 2003- ųjų kiekvienoje urėdijoje yra netgi paskirtas atskiras laikas, kai gali atvykti ir konsultuotis privačių miškų savininkai.

„Valstybės įmonės miškų urėdijos teikia privačių miškų savininkams visas jiems reikalingas paslaugas bei visą reikalingą informaciją, tačiau tai nereiškia, kad Generalinė miškų urėdija prieštarauja ar neprieštarauja privačių miško savininkų organizacijų (skirtų miško tvarkymui) steigimui. Mūsų nuomone, kuo daugiau įstaigų, į kurias privačių miškų savininkai gali kreiptis pagalbos ar patarimo dėl miško tvarkymo, tuo privatūs miškai bus geriau tvarkomi. Ir šiuo metu yra kelios dešimtys gerai dirbančių privačių įmonių, kurios privačių miškų savininkams teikia įvairias miškininkystės paslaugas,“- teigė Generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas.

Mokslininkas: visos organizacijos turėtų vienytis

Miškininkas, akademikas Leonardas Kairiūkštis taip pat pritarė, jog Lietuvai trūksta bendros centralizuotos organizacijos.

Reikėtų numatyti, kad biudžete atsirastų tokiai organizacijai skirta eilutė. Miškus reikia saugoti. Tai – strateginis objektas ir ne NATO Lietuvą saugos, o miškai.
Akademikas Leonardas Kairiūkštis

„Tokia tvarka – visuose pasaulio kraštuose. Lygiai kaip yra Generalinė urėdija, tokia turėtų būti ir privačių miško savininkų organizacija. Buvau rašęs apie tai ir „daręs žygių“, bet pokyčių nebuvo. Neturėtų būti konfrontacijos tarp Generalinės urėdijos ir privačių miškų organizacijų, reikėtų jungtis. Kelių organizacijų pristeigimas neduoda naudos - reikia konsensuso ir susijungimo“, - juokavo mokslininkas.

Įsteigus organizaciją lengviau būtų miškus apsaugoti

L. Kairiūkštis pritarė anksčiau kalbintų pašnekovų teiginiams, jog organizacijos įsisteigimą, veiklos pradžią turėtų paremti valstybė.

„Austrijoje dirbau ketverius metus. Ten labai gražiai yra privačių miškų generalinė direkcija. Lietuvoje, sakyčiau, valstybinius miškus reikia palikti. Tuos arti dviejų šimtų tūkstančių hektarų dar neprivatizuotų, paliktų privatizavimui miškų reikia pervesti į valstybinį miškų fondą. Tuomet turėsime apie 56 proc. valstybinio miško. Tai – strateginis mūsų šalies objektas, galintis išsaugoti Lietuvą dar šimtmečius. Jei visas šitas žemeles atiduosim, išsiparduosim, visa ta graži lietuvybės idėja ateity bus pamiršta“, - baiminosi akademikas.

Remdamasis kitų šalių pavyzdžiu L. Kairiūkštis pastebėjo, jog Lietuvoje šiuo metu miško savininkus kontroliuoja tik valstybiniai organai. Ši kontrolė dažniausiai pasireiškia baudomis.
Jis stebėjosi, kaip per dvidešimt metų negimė bendra miško savininkų organizacija, tvarkanti privačių miškų ūkį.

„Tokiu būdu savininkui tvarkytis būtų ir pigiau, ir paprasčiau. Nepanaudojome Europos lėšų, nes nėra tokio centralizuoto valdymo. Ta privačių miškų direkcija yra reikalinga. Ji turėjo jau būti įsteigta, dabar privatiniam sektoriuj - palaida bala,“ - stebėjosi mokslininkas.

Jo nuomone, egzistuojant tokiai organizacijai lengviau būtų miškus apsaugoti, mažėtų medienos vagysčių, kaip neseniai Kauno rajoną sudrebinusi brandžių ąžuolų nukirtimo ir vagystės istorija.

„Reikėtų numatyti, kad biudžete atsirastų tokiai organizacijai skirta eilutė. Miškus reikia saugoti. Tai – strateginis objektas ir ne NATO Lietuvą saugos, o miškai“, - pabaigė pokalbį L. Kairiūkštis.

Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Skaitomumo indikatorius

157417893
Tiek kartų perskaityti* visi grynas.lt straipsniai

* Indikatoriuje skaičiuojama, kiek skaitytojai iš viso perskaitė publikacijų nuo GRYNAS.lt starto (2010 gruodis)

Apklausa

Copyright © 1999-2016 DELFI. All rights reserved.  Atsakomybės apribojimas