Niurnbergas, ypač žiemą, yra tamsus ir niūrokas miestas. Senamiestis – tipiškas viduramžių miesto pavyzdys, tuo savo stambiu niūrumu netgi savotiškai gražus. Parodų centras, žinoma, ne senamiestyje ir visai ne niūrus. Kaip parodų centrams priklauso – didžiulis, erdvus, ir kaip vokiškiems priklauso – itin patogus ir funkcionalus.
Guoda Azguridienė

„Biofach“ parodoje karaliauja maistas, „Vivanes“ – kosmetika. Tarpuose įsiterpia ekologiškų ploviklių, valiklių, tekstilės, žvakių, sėklų, trąšų ir kitų panašaus tipo produktų stendai. Europoje vyksta nemažai ekologiškų produktų (ypač maisto) parodų, tačiau ši yra didžiausia ir sutraukia dalyvius ne tik iš Europos, bet iš viso pasaulio.

Nuo brazilinių riešutų iki boababo vaisių

Parodoje galima pamatyti ne tik visokiausių spalvų apdarų bei žmonių, bet ir produktų jų natūralia forma, kurių mes net matę nesame. Šiemet parsivežėme kelis negliaudytus brazilinius riešutus ir prašėme visų atspėti, koks valgomas daiktas viduje – spėlionės nebuvo labai sėkmingos. Nors mačiau jau ne pirmą kartą, man didžiulį įspūdį tebedaro baobabo vaisius, iš kurio gaminami milteliai – maisto papildai. Kai žiūri į jį, sveikatingumo teiginių nereikia – ir taip matai, kad stiprina.

Arba žalioji japoniška arbata. Visada yra keli stendai, gaminantys ir eksponuojantys šią skonio ir estetikos subtilybę. Su senoviškais puodeliais, mediniais samteliais ir kita atributika, nuteikiančia žmogų ramiai. Net parodos klegesyje, kur pilna visokiausių garsų, kvapų ir nuolatinio bruzdesio.

Verslo strategija - dykas ragavimas

Bruzda parodoje ne tik verslas – pardavėjai ir pirkėjai. Kaip padoriai parodai pridera, joje pilna tiesiog žioplinėtojų, suvenyrų kolekcionuotojų, įgudusių ragautojų. Kai kurie gamintojai duoda ragauti laisvai (pietų metu prie jų nusidriekia eilės), kitiems mainais už ragavimą reikia duoti vizitinę arba pakalbėti apie produktą, bites ir orą. 
G. Azguridienė
Pernai tiek parodoje, tiek Niurnbergo apylinkių ekologiškose parduotuvėse dominavo dietų tema. Nors įvairūs lieknėti padedantys produktai populiarūs ir šiemet, bet panašu, kad šiemet vėl madinga valgyti.

Kai kuriems be verslo vizitinių ir žodžio kišenėje tada būna nesmagu. Pradžioje nelabai suprasdavau tokios verslo strategijos, kai maitini dykai šimtus žmonių be jokio atgalinio ryšio. Bet po kelių metų pasidarė aišku – nes tas maistas skanus ir jo tiesiog norisi. Kuo daugiau ragauji, tuo skaniau. Jei pas mus kas nors juo prekiautų, ir aš rinkčiausi jau ragautą ir žinomą prekinį ženklą, o ne kitą. 

Verslo prasme paroda lankytojui neabejotinai naudinga – investicija minimali, o galimybė aptarti reikalus su esamais partneriais kuo puikiausia, o ir naujų susirasti nesunku. Be to viską pamatyti savo akimis, pačiupinėti, pauostyti, paragauti, sužinoti naujienas, pajusti madas. Jei dalyvauji parodoje su stendu, naudą reikia jau skaičiuoti, nes plotas labai brangus. Ne visi, netgi didoki tiekėjai, perka stendus. Nes visai gali būti, kad jiems naujų klientų nereikia – ekologiškai gamybai būdingas nuosaikus augimas. 

Dietų temą keičia valgymo malonumas

Pernai tiek parodoje, tiek Niurnbergo apylinkių ekologiškose parduotuvėse dominavo dietų tema. Nors įvairūs lieknėti padedantys produktai (skaidulos, kartūs žolių ekstraktai, sultys), populiarūs ir šiemet, bet panašu, kad šiemet vėl madinga valgyti. Ir valgyti skaniai – su egzotiškais padažais bei prieskoniais. Šalia jau įsitvirtinusio kokoso bei cinamono, matėsi gerokai daugiau mangų bei granatų: sultys, aliejai, džiovinti gabaliukai, padažai ir pan. Vos ne kiekvienais metais padaugėja ekologiškų užtepų vartojimas. Logiška – kai nesimato atskiro produkto, o tik vienalytė masė, ypač kyla klausimas, kas ten viduje.

Šiemet pirmą kartą ragavau jau paruoštą troškinį iš pakelio (reikia tik pašildyti), kuris buvo skanus. Ne tas žodis skanus – iki šiol skonį atsimenu. Keista, bet parodoje neteko ragauti skanių ledų, nors kasmet kas nors jais vaišina.

Kosmetikos ir švaros priemonių teritorijoje savos aktualijos – čia tebetenka aiškintis, ką iš šių gaminių galime vadinti ekologišku. Nors parodos rengėjai taiko atrankos kriterijus, visada pasitaiko gamintojų, apie kuriuos senbuviai sako, kad vienintelis „žalias“ dalykas jų sudėtyje yra žalia varlė ant pakuotės. Reklaminiai pareiškimai net ir čia kartais būna juokingi. Pavyzdžiui, vienas stambus švaros priemonių gamintojų giriasi, kad jų priemonės jau be dažiklių. Jų konkurentai stebisi, kuo čia girtis – dažiklis juk neplauna. Jei esi ekologiškas (taigi nenaudoji jokių nebūtinų funkcijai atlikti ingredientų), tai dažiklio ir taip neturėjo būti.

Daugiau investicijų į pakuotę

Ekologiškos ir natūralios kosmetikos padangėje matyti, kad atėjo metas puoštis. Dalis šios srities gamintojų nelabai kreipė dėmesio į pakuočių patrauklumą, pasikliaudami savo geru turiniu. Tačiau klientai mano kitaip – turinio jie nori gero, tačiau ir išorės jie nori gražios. Ne, ne gražios, o labai gražios. Taigi gamintojams tenka daugiau investuoti į pakuotę – kas svarstant racionaliai nėra labai ekologiška.

G. Azguridienė
Konkurencija natūralios ekonomikos rinkoje labai didelė – liūto dalį Europoje užima kelios senbuvės, o daugybė mažų gamintojų kaunasi dėl kiekvieno rinkos gabalėlio.

Tačiau pirkėjai alternatyvos nepalieka – jei jiems negražu, jie perka įprastinę, cheminę kosmetiką. Nepaisant kalbų apie ekologiškumo ir natūralumo madą, skaičiai yra negailestingas įrodymas, kad tokios mados nėra. Ją perka tik tie žmonės, kuriems rūpi, ką jie tepa ant savo kūno.

Europoje tradicinė (sintetinių medžiagų pagrindu sukurta) kosmetika siekia 85%, natūrali ir ekologiška vos 7%.7,6% sudaro tarpinė – tik kai kuriuos iš natūralumo standartų atitinkanti kosmetika (angliškai vadinama near natural, vokiškai naturnahe). Tikrai yra kur augti. 

Ekologiškumas triumfuoja

Tiesa, turinio reikšmė nemenksta taip pat. Kasmet parodoje pasirodo koks naujokas su gražia pakuote, garsiais šūkiais, prisirenka pirkėjų, gal net kokį prizą laimi (pvz., už inovacijas). Tačiau kitais metais jų nebėra. Pirkėjai mėgsta pabandyti naujoves, bet jei nepatinka, greitai grįžta prie savo pamėgtųjų prekinių ženklų. Konkurencija natūralios ekonomikos rinkoje labai didelė – liūto dalį Europoje užima kelios senbuvės, o daugybė mažų gamintojų kaunasi dėl kiekvieno rinkos gabalėlio.

Pabuvus tokioje parodoje pradedi galvoti, kad ekologiškas mąstymas ir vartojimas triumfuoja. Žinoma, taip nėra, ypač tokiose rinkose, kaip Lietuva. Tačiau žmonių susidomėjimas yra didžiulis, naujų gamintojų kiekis taip pat stebina. Nors mokslas vis dar turi sunkumų vienareikšmiai apibrėžti, kas tas ekologinis ūkininkavimas, perdirbimas ir ypač vartojimas, žmonėms tie klausimai nekyla. Vartotojai mato, uodžia, ragauja, kalbasi su gamintojais ir jiems patinka. Ūkininkai ir perdirbėjai (žinoma, ne tie, kur tik dėl didesnių subsidijų), tiesiog gyvena tame, ir skirtumas jiems akivaizdus. Kaip viena Lietuvos ūkininkė atsakė paklausta, kodėl ūkininkauja ekologiškai – todėl, kad jai tai gražu.