Švedijos ambasadorė Lietuvoje Cecilia Ruthström-Ruin, duodama išskirtinį interviu, GRYNAS.lt pasakoja apie aplinkosaugos bei saugomų teritorijų sistemą Švedijoje. Ji paneigia mitus apie labai liberalų statybų reglamentavimą šalyje.
- Koks požiūris į aplinkos apsaugą yra Švedijoje?
- Aplinkos apsauga ir klimato kaita yra du pagrindiniai dalykai, apie kuriuos visuomenė diskutuoja, taip pat šie dalykai sulaukia daug politinio dėmesio. Nuo vaikų iki suaugusių ši sritis sulaukia daug dėmesio ir yra labai svarbi. Mes esame globali valstybė, prie jūros, todėl susirūpinimas yra itin aukštas ir dėl klimato kaitos. Tai laikoma didžiule grėsme mums visiems.
Taip pat žmonės yra susirūpinę ir kasdieniais dalykai, pavyzdžiui, maistu, kurį valgo, ar jame nėra toksinų ir kitų medžiagų, naudojamais plastiko gaminiais, žaislais vaikams, taip pat dėl įvairių medžiagų, oro, vandens užterštumu. Taip pat svarbu tai, kaip elgiasi verslo kompanijos, kad jų politika būtų žalia. Taip pat kyla klausimų, kaip apsaugoti specifines šalies vietas. Dabar viena karščiausia specifinė vieta, dėl kurios vyksta diskusijos, yra Gotlando sala. Ten yra didžiulė saugoma teritorija su vertingais miškais ir saugomomis gyvūnų rūšimis. Tačiau ten yra klinčių karjeras ir dabar kelis metus tęsiamos diskusijos ir procedūros, nes vieni teigia, kad reikia pramonės įmonės, kad tai kels ekonomiką, o kiti – kad tai turi būti atvira gamta, kuri turi būti išsaugota. Žmonės labai susirūpinę.
- Pavyzdžiui, atliekų rūšiavimas Švedijoje yra labai aukšto lygio. Daug aukštesnis nei Lietuvoje.
- Taip. Be to, yra didelis dėmesys perdirbimui, žinau, kad Lietuvoje į sąvartynus vežama apie 60 proc. atliekų, Švedijoje - 1 ar 2 procentai. Investuojama į perdirbimą arba į energijos ir šilumos gaminimą. Labai didelis susikoncentravimas yra energetikos sektoriuje, investuojama į atsinaujinančius energijos šaltinius. Jeigu palyginsime diskusijas apie energiją čia, Lietuvoje, kalbama apie išteklių apsaugą, nepriklausomybę, bet nekalbama apie atsinaujinančius energijos šaltinius. Švedijoje vizija yra pereiti prie visiškai atsinaujinančios energijos. Jau dabar Europos Sąjungoje Švedijoje yra išgaunamas didžiausias energijos procentas iš atsinaujinančių šaltinių.
- Mes dažnai girdime, kad Lietuvoje saugomos teritorijos užima didelį plotą, kartais sakoma, kad net per didelį. Kiek saugomų teritorijų yra Švedijoje?
- Saugomos teritorijos užima 11 proc. visos Švedijos teritorijos (Lietuvoje 15, 67 proc. – GRYNAS.lt pastaba). Tai daugiausiai miškai, kalnų zonos, kai kurios teritorijos yra nacionaliniai parkai, kitose teritorijose yra specialios taisyklės dėl medžių kirtimo, aplinkos keitimo ir panašiai.
Šiandien Švedijoje yra 29 nacionaliniai parkai ir daugiau nei 4 tūkstančiai draustinių, kartu tai padengia daugiau negu 10 proc. šalies teritorijos.
- Ar šios teritorijos yra griežtai saugomos? Kiek jų yra itin saugomų?
- Nežinau, kaip apibrėžti griežtai saugomos teritorijos terminą, Lietuvoje yra kitoks reguliavimas, todėl to palyginti negalima. Bet taisyklėse yra apibrėžta, ar gali pažeisti gamtą, kirsti medžius, augalus, statyti statinius ir t.t. Kai kuriose teritorijose tam tikrus darbus galima daryti su leidimais, kitose teritorijose tiesiog nėra leidžiama nieko statyti ir daryti.
Vyriausybė dirba kartu su kitomis šalimis, siekdama išsaugoti bioįvairovę. Siekiama apsaugoti vertingas gamtines vertybes, darnią mištų, agrokultūros, žvejybos sistemą visame pasaulyje.
- Kai kurie lietuviai yra įsitikinę, kad tiesiog pas mus yra per griežtas reguliavimas ir teigia: nuvažiuokite į Švediją - ten galima statyti prie pat ežerų, viduryje miškų, draustiniuose. Ar iš tiesų yra taip?
- Ne, taip nėra. Tau visuomet reikia leidimo statyboms, išskyrus mažas išimtis. Prieš daugelį metų mes turėjome labai griežtą statybų reikalavimą, tačiau buvo diskutuojama, kad reikia jį švelninti, todėl buvo nuspręsta, kad labai mažus namus galima statyti be leidimo, bet tai labiau priestatai prie namų, keliolikos kvadratinių metrų. Iki pat dabar Švedijoje vyksta diskusijos apie mūsų statybų reguliavimą, kadangi populiacija labai auga, kai kurie teigia, kad statybų reglamentavimas yra per griežtas. Taip pat yra teigiančių, kad mes turėtume palengvinti statybų reglamentavimą pakrantėse ar prie ežerų, nes teigia, kad mes jų turime labai daug. Tačiau kiti atsako, kad tai turėtų būti prieinama visiems.
Mes turime reguliavimą – teisę visiems laisvai būti bet kurioje vietoje gamtoje, žinoma, tu negali prieiti prie pat namo, bet iš tiesų gali vaikščioti, judėti laisvai visoje Švedijos teritorijoje, jeigu negadini kito turto ir gerbi gamtą. Tai labai labai sena tradicija, tu gali pasistatyti palapinę bet kur ir privačioje teritorijoje. Bet žinoma, negalima šiukšlinti ar kažką naikinti.
- O kaip su tvoromis? Ar tos teritorijos neaptvertos?
- Kai kur yra tvoros, bet daug kur tu gali praeiti pro tvoras, tai yra leidžiama. Žmonės gali laisvai judėti gamtoje. Yra tvoros, kurios saugo kelius nuo incidentų su gyvūnais, ten yra aukštos tvoros, bet šiaip tvoros privačioje teritorijoje yra tokios, kad gali pro jas praeiti.
- Taigi yra daug gamtinių teritorijų, kurios yra saugomos ir neurbanizuotos?
- Švedijoje nėra didelė populiacija kvadratiniam metrui (2011-2015 metų duomenimis, žmonių populiacija Švedijoje yra 24 žmonės kvadratiniame kilometre, Lietuvoje – 47), tai nėra labai tankiai apgyvendinta šalis, palyginus su jos plotu. Šiaurėje mes turime didžiulius masyvus gamtos ir tik nedaug ten gyvenančių žmonių, didžiausios saugomos teritorijos Švedijoje yra kalnuose.
- Jūs sakėte, kad Švedijoje kiekvienas gali laisvai vaikščioti gamtoje, net jeigu tai privati teritorija. Ar galite įsivaizduoti tokią situaciją Švedijoje – turtingas verslininkas, kuris parke pasistatė namą ir apsitvėrė teritoriją, o apsaugos darbuotojas sako jums: dinkite iš mano žemės? Nes Lietuvoje kartais taip atsitinka.
- Na viskas priklauso nuo žmogaus elgesio gamtoje: jeigu žmogus gadina nuosavybę, pažeidžia taisykles, ar žaloja gamtą, tuomet taip gali būti. Žinau, kad Lietuvoje yra akcija „Darom“, kai žmonės renka šiukšles iš gamtos, tai šaunu, bet derėtų visai neteršti gamtos. Tai nutinka ir Švedijoje, tačiau problema yra mažesnė, nes tai yra tarsi tabu, nuo pat mažens vaikai mokomi, kad vienintelis dalykas, ką gali išmesti į gamtą yra natūralūs dalykai, kurie suyra, tarkime, obuolio graužtukas, bet plastiko ar kitokių atliekų mesti negalima. Žmonės turi gerbti gamtą.
- Ar Švedijoje pasitaiko nelegalių statybų atvejų?
- Taip, bet negaliu pasakyti, kiek tiksliai, bet taip atsitinka. Dažniausiai tai paskelbia žiniasklaida kartas nuo karto. Kartais žmonės pastato per didelius pastatus arba ne pagal projektus, bet tikrai nesakyčiau, kad tai didelė problema Švedijoje. Tai tikrai nėra problema, kuri gautų didelio politinio dėmesio ar diskusijų.
- Kadangi Lietuvoje turime nemažą problemą, galbūt galėtumėme pasimokyti iš Skandinavijos šalių. Koks yra statybų reglamentavimas apskritai Švedijoje?
- Svarbiausias dalykas, kad tu visada turi turėti leidimą, visuomet turi kontaktuoti su institucijomis. Žinoma, yra įvairūs statybų atvejai, kurie skiriasi. Niekada nieko nestačiau Švedijoje, tik Suomijoje, bet manau, kad sistema yra panaši. Turi susisiekti su institucijomis, pateikti planą, ką nori statyti, pirmiausiai toje žemėje, kurią tu turi, apskritai turi būti galima kažką statyti. Yra nemažai teritorijų, kur yra apsauga, pavyzdžiui, negalima statyti nieko naujo, tik rekonstruoti ar renovuoti senus statinius. Taip pat svarbus savivaldybės generalinis planas ir taisyklės jame, ar tame plote žemės leidžiama statyti, ar ne. Vėliau reikia leidimo statyti pastatą, statybos procese taip pat reikia laikytis plano ir t.t. Mes turime pastatą Stokholme ir jis yra specialioje kultūros paveldo apsaugos zonoje, tai reiškia, kad statyti ir keisti negalima nieko.
- Gerai tuomet, ar jūs įsivaizduojate situaciją Švedijoje, kai statytojas turi leidimą statyti vienbučiui gyvenamajam namui ir vietoj to pastato daugiabutį?
- Tokių dalykų niekada negirdėjau (juokiasi). Bet aš negaliu įsivaizduoti, kaip niekas nepastebi, kai taip nutinka. Jeigu tu laužai taisykles, yra specialios institucijos, be to, juk gali pastebėti ir kiti žmonės, bet kas.
- Ar Švedijoje yra tokia institucija, kaip Statybų inspekcija Lietuvoje?
- Taip. Kai pastatai pastatą, galiausiai turi jį priduoti ir speciali statybų komisija tikrina, ar viskas atitinka projektą, ar nėra pažeidimų.
