Sandorių biržoje – vienetai
Biokuras – vienintelis energijos šaltinis, kurio Lietuva gali pasigaminti be didelių investicijų. Biokurą bent iš dalies naudoja daugiau nei 40-ies miestų šilumos tinklų įmonės, o 26 miestuose iš biokuro pagaminama daugiau kaip 50 % šilumos. Kasmet katilinėse sudeginama apie 3 mln. kub. m. biokuro, ir jo naudojimas turėtų dar padidėti, nes artimiausiu metu pradės veikti dar 16 modernizuotų biokuro katilinių.
Tai leidžia tikėtis, kad biokuro paklausa augs. Pagal aplinkos ministro patvirtintą miško kirtimo apimtį, 2014–2018 m. valstybinius miškus valdančios urėdijos kasmet privalo pagaminti apie 300 tūkst. kub. m. kirtimo atliekų. Dalis jų parduodama pagal ilgalaikes sutartis, dalis – pagal pusmečio susitarimus. Išaugus biokuro paklausai, urėdijos įpareigotos daugiau kirtimo atliekų rezervuoti skiedrų gamybai.
Vykdydamos Vyriausybės 2012–2016 m. programos prioritetines priemones, valstybinės miškų urėdijos sudarė sutartis su energijos išteklių birža „Baltpool“ (toliau – birža) ir nuolat teikia siūlymus parduoti pagamintas skiedras.
Valstybinėms miškų urėdijoms pradėjus gaminti biokurą ir pardavinėti jį biržoje, buvo tikimasi, kad pavyks užtikrinti konkurencingą kainą ir sutrukdyti stambiems biokuro gamintojams diktuoti savo sąlygas. To reikia, kad šiluma vartotojams pagaliau atpigtų.
Tačiau kol kas ilgai puoselėti lūkesčiai neišsipildė.
Generalinės miškų urėdijos duomenimis, 2014 m. šalies miškų urėdijos biržoje pasiūlė daugiau nei 16 tūkst. tne (apie 97 tūkst. m³) skiedrų, o per penkis pirmuosius 2015 m. mėnesius – daugiau nei 22 tūkst. tne (apie 136 tūkst. m³) skiedrų.
Taigi biokuro pasiūla išaugo, tačiau sandorius galima skaičiuoti ant pirštų – per pusantrų metų jų sudaryti tik aštuoni.
Varėnos miškų urėdija biržoje sudarė net keturis sandorius ir iš viso pardavė 108 tne skiedrų. Dvi sutartis sudarė Valkininkų miškų urėdija ir pardavė 42 tne skiedrų. Vieną 48 tne sandorį pasirašė VĮ Veisiejų miškų urėdija, pasisekė ir Kazlų Rūdos mokomajai miškų urėdijai, biržoje pardavusiai 24 tne biokuro.
Dirbti nuostolingai nenori
Tokia pardavimo apimtis nekursto valstybinių miškų urėdijų vadovų entuziazmo, todėl daugelis urėdų nenori net kalbėti apie biokuro ruošos problemas.
„Padėtis biokuro rinkoje dabar tokia, kad niekas nieko neperka ir niekam nieko nereikia. Visas pardavimas sustojo, nors kainos smarkiai krito. Blogiausia, kad biokuro ruoša tapo nuostolinga“, – tvirtino daugelis kalbintų miškų urėdų.
Pašnekovai neslepia, kad prieš porą metų, kai biokuras buvo brangus, visi projektai atrodė perspektyvūs, o dabartinės kainos nepadengia net tiesioginių gamybos išlaidų.
Tačiau ne galimi nuostoliai kelia didžiausią rūpestį. Urėdijos įpareigotos užtikrinti ne mažiau kaip 25 % malkinės medienos rezervą, kuris numatytas parduoti per biržą „Baltpool“ – kaip neliečiamą atsargą, reikalingą balansuoti biržoje galimam biokuro stygiui. Nemažai urėdų abejoja, ar tikrai pavyktų įvykdyti valstybės užduotį.
Didžioji dauguma miškų urėdijų nuosavos skiedrų smulkinimo technikos neturi, todėl skelbia konkursus paslaugai pirkti. Staiga atsiradus biokuro paklausai, vargu ar rangovai lauktų, kol urėdija juos pakviestų smulkinti medienos – greičiausiai jie skubėtų įvykdyti savo sutartis.
Būtent dėl to trys šalies urėdijos – Tauragės, Valkininkų ir Švenčionėlių – pateikė paraiškas Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondui (toliau – LAAIF) subsidijuoti mechanizmų įsigijimą pagal Klimato kaitos specialiąją programą. Joms skirta 463,38 tūkst. Eur parama.
Nauda nevienareikšmė
Biržoje „Baltpool“ praėjusių metų spalį pirmąjį sandorį sudariusios Valkininkų miškų urėdijos vadovas Arvydas Strazdas biokuro gamybos nelaiko beprasmiu darbu, nors prekyba biržoje urėdijai ir nedavė didelės ekonominės naudos. Pasak A. Strazdo, pardavus biržoje skiedras, pelnas buvo toks pat, kokį urėdija būtų gavusi pardavusi malkinę medieną.
„Galima visaip svarstyti: juk kuo daugiau dalyvių šioje rinkoje, tuo pigesnis biokuras, tuo mažesnė nauda įmonei. Kol buvo tik keli biokuro gamintojai, pardavimo kaina laikėsi aukšta. Tačiau urėdija yra valstybinė įmonė, o valstybės interesas aiškus – pateikti biokurą konkurencinga kaina, siekti, kad ji nebūtų dirbtinai pakelta ir kad gyventojai gautų pigesnę šilumą. Taigi yra prasmės gaminti biokurą ir mes jau esame pasiruošę tai daryti“, – sakė Valkininkų miškų urėdas.
Biokuro gamybos, transportavimo ir skiedrų smulkinimo technikai įsigyti urėdija investavo apie 400 tūkst. eurų, pusę šios sumos valstybės įmonei bus kompensuota iš LAAIP Klimato kaitos specialiosios programos. Mechanizmams valdyti bus sukurtos keturios darbo vietos, jei biokuro paklausa biržoje išaugs, darbo vietų gali ir daugėti. „Tai irgi nauda valstybei – žmonės turi darbo, išlaiko savo šeimas, moka mokesčius“, – tvirtina A. Strazdas.
Urėdija jau ruošiasi šildymo sezonui: rezervuoja visą turimą biokuro žaliavos kiekį, išskyrus tai, kas numatyta parduoti pagal ilgalaikes sutartis. Valkininkų kaimynystėje esančios Alytaus, Trakų ir Šalčininkų miškų urėdijos rezervuoja trečdalį turimų biokuro žaliavų. „Matysime, kokia ateityje bus biokuro paklausa, ir pagal tai, kiek biokuro parduosime biržoje, galėsime prireikus paprašyti pagalbos ir kitų urėdijų“, – sakė Valkininkų miškų urėdas.
Kiekvienas verslas rizikingas
A. Strazdas pripažįsta, kad biokuro verslas, kaip ir kiekvienas kitas, šiek tiek rizikingas, ypač dėl technikos atsiperkamumo. Urėdo nuomone, reikėtų peržiūrėti amortizacijos atskaitymų tvarką ir skaičiuoti technikos nusidėvėjimo sąnaudas tik tuomet, kai ji dirba.
„Kai technika stovi, ji nesidėvi, todėl geriausia būtų amortizaciją skaičiuoti pagal pagamintą biokuro kiekį, o ne nustatytą laikotarpį. Jei urėdijos laikomos garantu, privalančiu užtikrinti, kad tiekimo sistemoje nepritrūks žaliavos, tai ir sprendimai turėtų būti valstybiniai“, – svarstė šį rudenį LAAIF finansuojamą projektą pradedančios įgyvendinti Valkininkų miškų urėdijos vadovas.
Pasak A. Strazdo, išsprendus technikos amortizacijos skaičiavimo problemas, kitų didelių nesklandumų neturėtų būti.
Žinoma, priimant į darbą žmones, reikia numatyti, ir ką jie galėtų dirbti, jei biokuro biržoje nepavyktų sudaryti sandorių dėl nusistovėjusios nekonkurencingos kainos.
„Beje, dabar taip ir yra: kiekvieną antradienį biokuro biržoje siūlome savo kainą, bet laimi kiti. Ilgai taip neturėtų trukti. Jei biokuro gamintojai parduoda biokurą pigiau nei savikaina, netruks susidėvėti jų technika ir ateityje nebus kuo dirbti“, – mano urėdas.
Prekybos biržoje „Baltpool“ nauda A. Strazdas neabejoja: šilumos tiekėjai privalo laikytis Vyriausybės nurodymo šiemet biržoje įsigyti bent 50 % šilumai gaminti naudojamo biokuro, o ateinančiais metais visą biokurą pirkti tik per biržą.
Didžiausias potencialas – urėdijose
Generalinio urėdo pavaduotojas Gintaras Visalga įsitikinęs, kad sandorių gausa pasipils jau šių metų pabaigoje: ne tik dėl prasidėsiančio šildymo sezono, bet ir dėl sumažėjusių kainų.
„Manome, kad miškų urėdijose sukurta gera biokuro mobilizavimo sistema, nes jos yra įsigijusios biokuro gamybos ir transportavimo techniką arba sudariusios sutartis su rangovais, turi pakankamai miško kirtimo atliekų, malkų, plokščių medienos likučių, gali padidinti biokuro gamybos apimtį miškuose, rezervuotuose nuosavybės teisėms atkurti, ar mažindami perbrendusių medynų“, – teigė G. Visalga.
Labai svarbu, kad urėdijos turi įrengtas aikšteles biokuro žaliavai gaminti, o jų darbuotojai yra patyrę medienos ir biokuro žaliavos gamintojai. Urėdijos taiko reglamentuotą biokuro ruošos darbo apmokėjimo sistemą.
Pasak generalinio urėdo pavaduotojo, visos šalies miškų urėdijos yra sudariusios sutartis su birža „Baltpool“ ir sukaupusios patirties sudarant sandorius su šilumos tiekėjais. Tai leidžia tikėtis, kad urėdijoms biokuro gamyba ir pardavimas energijos išteklių biržoje taps sėkminga veikla.
