Lietuvoje atsiranda poreikis drausti augintinius
Lietuviai, palyginti su skandinavais, šunis draudžia retai, netgi Estijoje šių gyvūnų apdrausta daugiau, sako draudimo bendrovės „If“ Rinkodaros departamento vadovas Džiugas Šaulys. Tačiau, pastebi jis, faktas, kad dabar jau kelios bendrovės kalba apie augintinių draudimą, rodo, jog poreikis randasi ir tokia paslauga netrukus išpopuliarės.
„Mes Lietuvoje tokią paslaugą pradėjome teikti praėjusių metų birželio mėnesį, o Skandinavijos šalyse ji jau labai sena. Ten nusistovėjusios tokios tradicijos, kad žmonėms net nekyla klausimas, ar reikia drausti augintinius“, – pastebi pašnekovas.
Draudimo bendrovės BTA turto draudimo specialistas Ramūnas Jusas patvirtina, kad norinčių apdrausti gyvūnus žmonių padaugėjo – pernai augintiniai būdavo apdraudžiami kartą ar du per mėnesį, o šiuo metu jau kartą ar du per savaitę. „Dažniausiai noras apdrausti kyla tada, kai kalbiname klientus dėl būsto draudimo. Bet mūsų įmonė gyvūnus draudžia tik nuo mirties“, – kalba R. Jusas.
D. Šaulio teigimu, jų bendrovės paslauga yra dvejopa. Viena – civilinės atsakomybės draudimas, jei šuo padarytų žalą trečiosioms šalims (pvz., apkandžiotų žmogų, kitą šunį arba tiesiog išbėgtų į gatvę ir sukeltų avariją), antra – sveikatos draudimas. „Apibendrindamas noriu pasakyti, kad galimas draudimas nuo keturių rizikų: gyvūno sveikatos draudimas, civilinės atsakomybės draudimas, gyvybės draudimas ir draudimas šunį pavogus ar jam dingus“, – vardija draudimo bendrovės atstovas.
Taikomas draudžiamo augintinio amžiaus apribojimas
Lietuvos kinologų draugijos prezidentė Ramunė Kazlauskaitė teigia, kad drausti augintinius ypač verta dėl nemenkų gydymo išlaidų – metinė draudimo įmoka nėra didelė, o, atsitikus nelaimei, žmogus gauna išlaidų kompensaciją.
„Kol kas žmonės nelabai supranta, kuo geras civilinės atsakomybės draudimas, bet aš manau, kad jis būtinas. Anksčiau nebuvo privalomas ir automobilio civilinės atsakomybės draudimas, o dabar visi puikiai supranta, kad jis būtinas. Manau, kad ateityje gyvūnų civilinės atsakomybės draudimas tikrai bus įprastas“, – tikina R. Kazlauskaitė.
Anot D. Šaulio, šunų gyvybės draudimo specifika gana sudėtinga, nes sunku nustatyti gyvūno vertę, ypač jeigu jis yra veislinis, kilmingas. R. Kazlauskaitė papildo, kad šuns vertė priklauso nuo rinkos vertės, tačiau ir atskirų individų kaina gali būti daug didesnė – jei augintinis yra vertingas reproduktorius, jo vertė kartais kyla net dešimtis karų. „Jei gyvūnas turi dokumentus, draudimo kaina gali siekti 300 eurų, jei neturi – apie 30 eurų“, – kalba R. Jusas.
Pasak pašnekovų, paprastai draudžiami augintiniai nuo 6 mėnesių iki 7 metų, tačiau šiuos apribojimus taiko ne visos bendrovės. D. Šaulio teigimu, augintinio draudimo sutartis atnaujinama kasmet, todėl, kai augintiniui sueina septyneri ar daugiau metų, bendrovė atnaujinti draudimo sutarties nebesiūlo. „BTA bendrovė šuns amžiaus sutarties sudarymo dieną nefiksuoja. Jei augintinio amžius tam tikro įvykio dieną viršija septynerius metus, draudimo išmoka nėra mokama“, – sako R. Jusas.
Svarbu, kad augintinis būtų paženklintas
Pašnekovai primena, kad anksčiau augintiniai būdavo ženklinami tatuiruotėmis, o šiuo metu jie turi būti pažymėti mikroschemomis, kitaip apdrausti nebus.
Draudimo kompanijų atstovai sako, kad po tam tikro incidento pateikiama pretenzija tam asmeniui, kuriam priklauso šuo, o vėliau kreipiamasi į gydytoją ir nukentėjusiam asmeniui arba nukentėjusio šuns šeimininkui kompensuojamos gydymo išlaidos. „Tačiau, jei bus noras prisiteisti kokių nors papildomų išlaidų, teks kreiptis į teismą“, – pastebi R. Kazlauskaitė.
Draudimo įmokos, kalba D. Šaulys, priklauso nuo augintinio amžiaus, kilmingumo ir veislės, o sutartyje nurodoma, kad apdraudžiamas augintinis turi būti sveikas. „Jei būtų koks nors nutikimas, po kurio reikėtų kompensuoti šuns gydymo išlaidas, o mums dėl kokių nors priežasčių kiltų įtarimas, kad apdraudžiant šuo nebuvo sveikas, galėtume nemokėti išmokos arba ją mažinti. Tačiau tai retai pasitaikantys atvejai“, – pastebi D. Šaulys.
Be to, primena jis, agresyvių veislių šunys turi būti vedžiojami su antsnukiu ir pavadėliu. „Jei agresyvios veislės šuo buvo vedžiojamas be pavadėlio arba antsnukio ir padarė žalą, tai jau nedraudiminis įvykis“, – pabrėžia D. Šaulys.
