Išskirtinumas – jokių kaimynų
Asociacijos rekomenduotos sodybos yra Trakų, Kazlų rūdos, Šakių, Kauno ir Jurbarko rajonuose. Taigi pristatome jums, ką geriausio gali pristatyti suvalkiečiai ir aukštaičiai bei domimės, kiek tai patrauklu atvykstantiems pailsėti.
Pirmoji stotelė – sodyba „Gudašiai“, esanti Trakų rajone, Aukštadvario regioniniame parke. Siūlomas ramus poilsis miško apsuptyje, prie ežero. Naujai pastatytuose mediniuose nameliuose, dengtuose šiaudų stogais, gali įsikurti ir didesnės kompanijos, ir poros, ištrūkusios savaitgaliui pailsėti. Gali atvykti ir šeimos su vaikais. Siūloma pirtis, sūkurinė vonia, bilijardas, karštas kubilas lauke, galima pasiplaukioti valtimis, pasisukti sūpynėmis, pasivaikščioti po mišką.
„Už nieką papildomai nereikia mokėti – ir valtys, ir pirtis, ir visa kita jau įskaičiuota“, - sakė sodybos šeimininkas.
Ketvirtą sezoną gyvuojanti sodyba priima ir lietuvaičius, ir užsieniečius. Kaip juokauja A. Bagdonavičius, šioje sodyboje nemažai poilsiauja emigrantų.
„Jie būna savo namus pardavę, taigi užsisako savaitei (namelį - red. past.) ir priiminėja gimines. Gyvena patys namelyje su šeima ir vaikais, su vienais giminėmis vieną vakarą sėdi, su kitais - kitą ir pan.“, - pasakojo verslininkas.
Ryto ir vakaro pramoga – gervių pulkų stebėjimas
Antroji sodyba, kurią aplankėme - „Gervių giesmė“ (Kazlų Rūdos r.), netoli Novaraisčio draustinio. Išskirtinis bruožas – rytais ir vakarais pro pat sodybą praskrendantys dideli pulkai gervių. Sodyba siūlo ramų poilsį gamtos apsuptyje, sodybos šeimininkų rankomis išpuoselėtuose kambariuose, kurie išpuošti įvairiais gervių motyvais – drožiniais, skulptūrėlėmis, siuviniais ir pan.
„Turizmu užsiimame treti metai, pradėjome nuo mažo namelio, o paskui tai vieną, tai kitą pastatėlį pastatėme. Nebuvo minties apie kaimo turizmą“, - prisipažino sodybos šeimininkė Ona Balrušaitienė.
Dabar sodyboje daugiausiai ilsisi šeimos su vaikais, bet atvažiuoja ir įvairios organizacijos, darbiniai kolektyvai. Dažniau į sodybą atvyksta didesnės grupės, rečiau pavieniai poilsiautojai, tačiau priimami ir jie.
„Buvo toks atvejis, kai pageidavo turistai pavaikščioti po miškus, tai aš jiems paruošiau žemėlapį, kad jie nepaklystų. Miškuose yra ir bunkeris, ir partizanų antkapių“, - ką galima pamatyti aplink esančiuose miškuose pasakojo sodybos šeimininkė.
Vestuvės be alkoholio, su senovinėmis tradicijomis
„Patys turistai mus privertė imtis (verslo - red. past.). Paskui jau žiūrime, kad ir giminės suėjimai vyksta, ir vestuvės, ir krikštynos. Ėjau į biblioteką ir ieškojau informacijos, kokios tos krikštynos senovinės būdavo, nes jų vis daugiau žmonės pageidauja. Mūsų seneliai sukūrę tokių grožybių – ir oracijų, ir ritualų, tik viskas jau primiršta. Labai džiugu, kad jaunos šeimos nori krikštynų senoviškai. Atvažiuoja ir užsienyje dirbantys lietuviai, nori vestuvių su senovinėmis tradicijomis – būna nuotraukos labai gražios. Žmonės šoka iki paryčių“, - pasakojo sodybos šeimininkė ir pridūrė, kad net ir tokiose šventėse dažnai alkoholio nė neprireikia.
Norintiems tokioje sodyboje atšvęsti vestuves su 50 svečių, sodyba savaitgaliui kainuotų 1000 eurų (3500 litų). Į kainą neįeitų maistas, tačiau būtų pravesta speciali šeimininkės programa su senoviniais ritualais, atvažiuotų karietaitė, o visi svečiai būtų apgyvendinti.
Keliaujantiems po Jurbarką su kemperiais apsistojimui siūloma vieta - „Medaus slėnio“ kempingas Skirsnemunėje. Kaip pasakojo šio kempingo savininkas Ovidijus Jasinskas, mintis kurti kaimo turizmo verslą gimė, kai svarstė, kaip geriau būtų parduoti jo paties bičių pagaminamą medų.
„Padariau sodybėlę, atvažiavo ekspertai ir man pasakė, kad čia būtų ideali vieta daryti kempingą. Vasarą dirbame daugiau kaip kempingas, žiemą kaip kaimo turizmo sodyba. Sodyba dengta nendriniu stogu, tokie stogai dengia ir pavėsines. Visa tai yra mano rankų darbas. Medaus slėnio pavadinimas kilo nuo akacijų, arba rubinijų. Kada jos sužydi, visas slėnis labai kvepia medumi“, - pasakojo O. Jasinskas.
Išreiškus pageidavimą kempinge yra daromos medaus degustacijos, galima įsigyti medaus, paragauti midaus, šeimininkų kepamų meduolių.
„Turistai išperka visą medų, man nebereikia parduoti į jokius prekybos centrus, perpardavinėtojams. Jeigu medų nuperka tiesiai iš rankų, gauni tikrą pinigą, jeigu atiduoti kitam perparduoti, gerai gyvena tik perpardavinėtojai“, - sakė sodybos šeimininkas.
Kempingas veikia jau aštuonerius metus, užima trijų hektarų plotą. Jame įrengti tvenkiniai, kuriuose galima pasigauti žuvies. Kempinge galima apsistoti su kemperiais, palapinėmis, taip pat stovi sodyba, kurioje galima išsinuomoti keturis dviejų arba keturių vietų kambarius su patogumais. Yra pirtis. Visai neseniai į kempingą atvestas šviesolaidis, todėl turistai galės nemokamai naudotis greitu internetu. 90 proc. kempingo turistų – užsieniečiai.
Para šiame kempinge kemperiui kainuoja 9 eurus, palapinė - 3 eurai, žmogui taikomas 3 eurų paros mokestis. Taip pat reikia susimokėti ir už šunį, augintiniams taikomas 1,5 eurų mokestis. Norintiems apsistoti po stogu, nameliuose lova žmogui parai kainuoja 10-15 eurų.
„Turizmas mūsų sodyboje prasidėjo nuo mano sapnų ir svajonių, kad Jurbarko kraštas būtų turistinis. Vadino mane sapnininku, bet šiandien jau ir valdžia visai kitaip šneka – džiaugiuosi, kad pasikeitė požiūris. Kai nusipirkome sodybą, ji buvo labai apleista, šešis metus „arėme“, kol truputį aptvarkėme ir dar iki šiol tvarkomės, nežinau, kada pabaigsime. Kadangi esu žemaitė, propaguoju žemaitišką kulinarinį paveldą, stengiamės viską daryti pagal žemaitiškus receptus“, - sakė „Jurodis“ savininkė.
Daugiausiai laimi nišinės sodybos
Nuo 2011 metų kaimo turizmo sodybos visoje Lietuvoje yra suskirstytos į 10 specializacijų, pagal tai, kokias paslaugas kaimo turizmo sodybose poilsiautojai gali rasti: ramaus poilsio, aktyvaus poilsio, šeimoms su vaikais, draugiškos gamtai, pažintinio turizmo, agroturizmo, kulinarinio paveldo, sveikatingumo, verslo, šeimos švenčių. Kaimo turizmo sodybų asociacijos nariai tarpusavyje yra sutarę akcentuoti ne daugiau kaip tris specializacijas, kuriose sodyba jaučiasi stipriausiai.
„Įdomu tai, kad kai gerai paanalizuoji vieną iš šių trijų specializacijų pasirinkusias sodybas, jos yra vienos iš sėkmingiausių. Turime pavyzdį tokios sodybos, kuri užsiima pirtininkyste, turi puikų pirties produktą Telšių rajone ir dėl savo unikalios paslaugos ir stiprios specializacijos jų užimtumai puikūs, siūlomas produktas traukia žmones“, - sakė L. Žabaliūnas. Jo teigimu, tos sodybos, kurios turi stiprią kulinarinę programą, irgi atranda savo klientų.
„Manau, kad tos 10 specializacijų, kurias turime Lietuvoje, per daug metų suvienodės. Tos sodybos, kurios priklauso didžiajai daugumai, ilgainiui pagalvos, kodėl jos turi trintis pečiais su daugeliu, gal įdomiau eiti ten, kur trinties mažiau“, - kalbėjo asociacijos prezidentas.
Didelis potencialas – vietinis maistas
Važinėjant po Lietuvą ir užsukant į skirtingas specializacijas akcentuojančias kaimo turizmo sodybas, pastebima tendencija, kad labai pasiteisina maisto ruošimas bei degustacijos turistams. Tai ryškiausiai pastebima saugomose teritorijose esančiose sodybose.
„Taip yra galbūt dėl to, kad ten labai aiškiai identifikuoti regioniniai identitetai. Tarkime, dzūkai turi savo grikines babkas ir grikinės babkos kepimą siūlo tikrai ne viena sodyba, su Dzūkija susijusios ir dzūkiškos bandos. Žemaičiai turi savo kastinį, žemaitiškos vakarienės tradicijas, įvairias spirgynes, cibulynes, tipiškus regioninius patiekalus, apie kuriuos turistai paskui pasakoja kitiems. Skiriasi ir duonos kepimas skirtinguose regionuose, duona yra tas produktas, kuris žmogui įdomus visapusiškai: įdomu stebėti, kaip ji kepama, paskui galima jos ir nusipirkti, parsivežti namo, o gal ir pačiam pabandyti išsikepti. Manau, kad aukštaičių krašte populiarėja alaus kultūra, nes alus ten tradicinis gėrimas. Jis labai gražiai turizme pritaikomas šiuolaikiškai, tai puikus potencialas“, - kalbėjo L. Žabaliūnas.
Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad kalbėdami apie maistą, neturėtume apsiriboti vien tradicinio maisto pasiūla. Taip yra dėl to, kad tradicinis lietuviškas maistas galbūt labai tinkamas vietinei rinkai, tačiau atvykstančiajam turistai ne visada priimtinas.
Jo teigimu, nebūtinai kiekviena kaimo turizmo sodyba turėtų pati užsiimti ūkininkavimu ir siūlyti vietinę čia pat lysvėje ar šiltnamyje užaugintą daržovę, ką tik vištos padėtą kiaušinį ar šviežiai paskersto galvijo kepsnį. Juk galima bendradarbiauti su vietos ūkininkais, tokiu būdu sukuriant pridėtinę vertę abiem pusėms.
„Kaimo turizmo sodyba gali suteikti tai, ką ji moka geriausiai – t. y. apgyvendinimą ir apsidairiusi aplink kaimą bendradarbiauti su vietos ūkininkais, kurie gamina vienokią ar kitokią produkciją. Pavyzdžiui, pateikti ryte kiaušinių, o šalia galbūt kortelę, kad jie atkeliavo iš tokio ir tokio ūkio, pienas, naudojamas kavai pabalinti, yra iš dar kito ūkio, jeigu jums patiko, galite nuvažiuoti ir dar nusipirkti. Vakaruose tai yra labai įprasta, mes dar, ko gero, dėl savo lietuviško santūrumo nemokame džiaugtis paprastais dalykais, kurie yra čia, šalia. Bereikia tik daugiau informacijos, noro ir išmonės - ir tie dalykai važiuos kaip sviestu patepta“, - GRYNAS.lt kalbėjo Lietuvos kaimo turizmo sodybų asociacijos prezidentas.
Analizuojant kaimo turizmo sodybų pasiskirstymą Lietuvos regionuose, pastebima, kad mažiausias intensyvumas yra šiaurės vidurio Lietuvoje – Panevėžio, Pasvalio, Pakruojo rajonuose. Didžiausias - Aukštaitijoje. Tai siejama su tyvuliuojančiais ežerynais ir seniausiu nacionaliniu Aukštaitijos parku. Toliau pagal kaimo turizmo sodybų tankumą rikiuojasi Žemaitija, Dzūkija ir Suvalkija.
