Žemaitukus gelbėjo keliskart
Mykolo Oginskio Plungės dvaro rūmų pereinamoji žemaitukų varžybų taurė įsteigta neatsitiktinai – būtent Oginskių giminė XIX a. pabaigoje daug prisidėjo prie šios arklių veislės išsaugojimo. Po 1831 m. sukilimo žemaitukų išlikimui buvo kilęs realus pavojus, mat šie smulkūs arkliai mažai kam berūpėjo. Rietavo kunigaikštis Irenėjus Oginskis pirmasis tuometinės carinės Rusijos spaudoje Sankt Peterburge 1860 m. išleistame žurnale „Žurnal konnozavodstva“ paskelbė straipsnį apie žemaitukus. Publikaciją jis pradėjo teiginiu, kad su šiais nedideliais, tvirtais, protingais arkliais lietuviai nugalėjo kryžiuočius – argi galima leisti tokiai veislei išnykti?
I. Oginskio darbą tęsė jo sūnūs Bogdanas ir Mykolas. Jiems pavyko suburti bendraminčių būrį, amžiaus pabaigoje įsteigusių nemažai arklių kergimo punktų, buvo parengtos ir išplatintos žemaitukų augintojams skirtos instrukcijos. Oginskiai rūpinosi, kad žemaitukai dalyvautų užsienyje rengiamose parodose. 1879 m. penki šios veislės atstovai pristatyti visos Rusijos arklių parodoje Peterburge, 1880 m. keturi pabuvojo parodoje Varšuvoje, trys – vėl Peterburge. 1881 m. Raseiniuose arklių parodos metu įsteigta Žemaitukų veisimo draugija,1883 m. Plungės dvare įsteigtas pirmasis žemaitukų žirgynas.
Kitas kritiškas laikotarpis žemaitukų istorijoje prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, nes didžioji dalis šios veislės arklių buvo išvežta į Vokietiją. Nors veislė buvo atgaivinta, dekolektyvizacijos metais ji ir vėl atsidūrė ant išnykimo ribos, nes naujieji ūkininkai, sužinoję apie išmokas, arklius belaikė tik vardan pinigų. 1993 m. šalyje liko vos 30 suaugusių šios veislės arklių ir 12 kumeliukų. Šiandien žemaitukus puoselėja entuziastai, per visą Lietuvą jų susidaro nemažas skaičius. Manoma, jog Lietuvoje šiuo metu auginama daugiau kaip 200 žemaitukų.
Tarp tokių puoselėtojų yra ir Plungės rajone, Noriškių kaime gyvenanti Dianos ir Vidmanto Gendvilų šeima.
Vaikystės svajonė
Šeštadienį vykusių varžybų šeimininkas Vidmantas Gendvilas žemaitukais susidomėjo bene prieš tris dešimtmečius, mokydamasis aštuntoje klasėje.
- Tada žurnale perskaičiau straipsnį apie Oginskius bei jų puoselėtus žemaitukus ir pasiryžau, kada nors susitaupęs pinigų, žemaituką nusipirkti. Tai man pavyko padaryti jau nepriklausomos Lietuvos laikais – dar nė ūkinio pastato nebuvau pasistatęs, bet žemaituką įsigijau. Pradėjau mokytis joti, arklių ūkyje radosi vis daugiau. Tuo metu kaip tik buvo žemaitukų atgimimas, susikūrė jų augintojų asociacija, mano augintinių ėmė gausėti. Dabar iš viso laikau 11 žemaitukų, taigi vaikystės svajonė išsipildė su kaupu, - „Ūkininko patarėjui“ pasakojo V. Gendvilas.
Žirgininkas laiko ir keturis lietuviškos skalikų veislės šunis, jie dalyvavo žirgų varžybų metu surengtoje skalikų parodoje.
Gendvilai kitokiu ūkininkavimu neužsiima, žmona Diana dirba mokytoja, o pats Vidmantas puoselėja žirgyną. Sakė, iš žirgų labai nepraturtėsi, tai viso labo pomėgis, darbas savo malonumui.
- Ruošiesi varžyboms, jodinėji po gražias vietas. Žirgininkystės kultūra rodo ir tam tikrą tautos išsivystymo lygį. Šios žemaitukų ištvermės varžybos kunigaikščių Oginskių pereinamajai taurei laimėti rengiamos trečią kartą. Pirmosiose, kurios vyko Klaipėdos r. Rudaičių k., pirmąją vietą laimėjo duktė Austėja. O pernai ten pat vykusiose varžybose laimėtoju tapau aš. Niekas ir nesitikėjo, kad man, kartu su balnu svėrusiam 114 kg, pavyks su mažiuku žemaituku trasą įveikti. Daugelis manė, jog žirgas tokio raitelio svorio neatlaikys. Atlaikė, - buvusias varžybas prisiminė V. Gendvilas.
Šiemet varžybose dalyvavo ne tik Gendvilų duktė Austėja, bet ir trylikametis sūnus Tadas.
Trasoje - gausios kliūtys
30 km trasa tęsėsi per Nausodžio ir Šateikių seniūnijas, raiteliams teko keliauti miško ir laukų keliukais, žvyrkeliais, pievomis, pro Gandingos piliakalnį. Trasa vedė per tas vietas, kuriose buvodavo ir kunigaikščiai Oginskiai, didžioji dalis šių žemių jiems ir priklausė.
Netoli Alksnėnų kaimo raiteliai jojo pro buvusį Sakelių dvarą. Šio dvaro šeimininkas Boleslovas Sakelis buvo geras Oginskių pažįstamas ir bendramintis, vienas didžiausių to meto žemaitukų entuziastų. B. Sakelis pirmininkavo XIX a. pabaigoje įsteigtai Žemaitukų veisimo draugijai, kurios žirgynas buvo įkurtas Plungėje, vėliau – ir Rietave, jis buvo visoje carinėje Rusijoje pripažintas arklių ekspertas.
Perbridę Miniją, netoli Pakutuvėnų kaimo, raiteliai suko atgal. Minijos ir Babrungo upes iš viso jiems teko kirsti keturis kartus. Pačios gražiausios trasos vietos – Minijos pakrantės, Gandingos piliakalnis. O netoli finišo žirgai turėjo perbristi bebrų suręstą užtvanką, kuriai įveikti reikėjo didelių pastangų ir ramių nervų.
Po renginio kalbintas vienas varžybų dalyvių tikino, kad buvo dar viena neįprasta kliūtis – netoli trasos besigananti karvių banda: žirgą ilgai reikėję raginti, kad pro ją praeitų...
Nors buvo apskaičiuota, kad trasai įveikti gali prireikti trijų valandų, geriausieji raiteliai joje nesugaišo nė dviejų. Po kruopščių skaičiavimų teisėjų brigada išaiškino nugalėtojus dviejose grupė-
se – 30 ir 7 km trasose.
30 km trasoje geriausiai pasirodė Paulina Jurčiukonytė iš Kauno r., jojusi su žirgininko Vido Kūloko žirgu Aisetu. Nugalėtojai viso labo 13 metų, ji mokosi Kauno šv. Mato vidurinėje mokykloje, be žirgų, domisi pramoginiais šokiais. Antrą vietą užėmė Jovita Trijonytė su žirgu Kredu, trečią – Vytautas Bagdonas (žirgas Kaštanis).
7 km trasoje dalyvavo jauni, trejų metų žirgai. Šioje rungtyje prizines vietas pasidalijo Giedrė Krikščiūnaitė, jojusi, kaip ir pirmosios grupės nugalėtoja, su Vido Kūloko išaugintu žirgu Krosna, Artūras Končius (su Kilme) ir Rasa Janušienė (su Perliu).
Varžybų dalyviai, o jų iš viso susidarė pustrečios dešimties – ne profesionalūs sportininkai, o visai kita veikla užsiimantys žmonės. Buvo tolimųjų reisų vairuotojas, keletas ūkininkų, degalinės operatorė, statybininkas, ekonomistė, inžinierė, nemažai moksleivių.
Belaukdami iš ilgos trasos sugrįžtančių raitelių, žiūrovai turėjo galimybę stebėti lietuvių skalikų pristatymą-parodą. Joje dalyvavo dvi dešimtys medžioklinių šunų, dar ne taip seniai taip pat stovėjusių ant išnykimo ribos kaip ir žemaitukai. 1974 m. jų bebuvo likę nepilnos aštuonios dešimtys, daugiausia Plungės ir Telšių rajonuose.
Surengti šią pavasarišką šventę padėjo Žemaitukų arklių augintojų asociacija, šiek tiek paramos gauta iš fondų, dalį išlaidų atlyginti pažadėjo Plungės r. savivaldybė. Renginyje dalyvavo Seimo nariai Jurgis Razma ir Jonas Jagminas (jis įsteigė ir keletą prizų), žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius.
