Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (52)
Vilkai

Vilkai Lietuvoje: ar leisti medžioti daugiau?

Lietuvoje verda diskusijos dėl vilkų populiacijos. Vieni sako, kad ji per didelė ir ją reikia mažinti, nes vilkai pridarys bėdų ūkininkams. O nevyriausybinės gamtosaugos organizacijos prieš tai stoja piestu ir duoda patarimų, kaip apsaugoti gyvulius. Žurnalas „Miškai“ kalbina specialistus ir klausia jų nuomonės šiuo klausimu.

Vieną vilką medžioja 3000 medžiotojų

„Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 300 vilkų, o vieną vilką medžioja 3000 medžiotojų. Jei nors vieną naktį pakeistume padėtį ir paliktume 3000 vilkų ir vieną medžiotoją, jis ryto nesulauktų“, – šypsodamasis samprotavo Telšių miškų urėdijos Žvėrinčiaus prižiūrėtojas Petras Dabrišius, jau apie 15 metų Laukstėnų kaime globojantis vilkus.

Pasak Telšių urėdo Bronislavo Banio, vilkai daug geriau pažįsta žmones nei žmonės juos. Tai miškininkas patyrė medžioklėse, per 37 metus sumedžiojęs tik vieną vilką. Ir tą atsitiktinai. Žinoma, Telšių krašto giriose jų populiacija gerokai mažesnė negu kituose ūksminguose šalies miškuose.

Tikri vilkai „profesoriai“ įsikūrę Pagirgždūčio miškuose, jungiančiuose Telšių ir Kelmės rajonus. „Žinome, kad gal 20 metų čia veisiasi vilkai, bet nė vieno tose giriose nesumedžiojome, – pasakojo
B. Banys. – Buvo ten kartą nutikę, kai miškininkas, staiga atsisukęs, pamatė akis į jį įsmeigusį pilkį. Kol pakėlė šautuvą, vilko nebeliko.“

Pastaruoju metu medžiotojai pastebi šiuose miškuose ir jauniklių vilkų. Apie jų šeimininkavimą liudija pavasariais sumažėjęs bebrų skaičius. Vadinasi, savo išlikimą pats pilkis išmintingai „susiplanuoja“, nekreipdamas dėmesio į mūsų statistines dėliones.

Varnių regioninio parko direktorė Irena Zimblienė apie jos valdose įsikūrusius pilkius nieko negalėjo pasakyti. Pasak jos, jeigu parko teritorijoje veisiasi vilkai, tai jie ne palaukių, o miško bandos „ganytojai“.

Visi gamtoje turi išsitekti

„Nepritariu nepagrįstai siūlantiems saugoti vilkus nei tiems, kurie jaučia azartą bet kokia kaina sumedžioti pilkį, – sako urėdas. – Kitas dalykas, kai vilkai įsisuka į bandą, tada jiems reikia parodyti savo vietą.“

Pasak ilgamečio miškininko, vilką vertinant kaip girios sanitarą, reikia suvokti, kad jis be mėsos negali ištverti. Su vilku pasidalyti įmanoma, nes jis iš medžiotojo kąsnio neatima, be to, mes
gerokai sotesni už vilką ir galime išsiversi be medžioklės.

„Vilkai viską suės, neliks mums ko medžioti – tai šypsnį keliančios kai kurių medžiotojų dejonės. Deja, nė vieno iš jų medžioklėse nesutinkame nei gurgiančiu pilvu, nei perkarusio“, –
taikliai ir su humoru pastebėjo urėdas.

Žvėrinčiaus šeimininkas P. Dabrišius tarsi pratęsė urėdijos vadovo mintį: „Dabar daugiau yra „strielčių“, o ne medžiotojų. O kuo jie skiriasi? „Strielčiai“ tik šaudo, o medžiotojai nuo seno buvo giriose tikri šeimininkai. Pažiūrėkime, kokias dabar uniformas apsivilkę žengia, net raistai linguojasi, o tikras medžiotojas būdavo kad ir menkomis drapanomis, atvipusiais batų padais, bet žinantis kiekvieną balutę miške.“

Kad su vilku miškuose reikia protingai elgtis, įsitikinęs ir Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Telšių rajono agentūros vedėjas Algirdas Petrikas. Tačiau ir, jo nuomone, kai kur plėšrūnų skaičių būtina reguliuoti.

„Vilkai negali griauti ūkininkų verslo. Šiurpas kūnu nueina, kai išgirsti kokiame šalies rajone apie išpjautą galvijų prieauglį, avis. Avininkystė Lietuvoje atsigauna, todėl vilkai negali būti kliūtis jai
plėstis“, – samprotauja A. Petrikas.

Ar tikrai vilkai yra tokie niekdariai, nemažą abejonę pasėjo P. Dabrišius. Pasak jo, būna, kai vilkė, praradusi per medžioklę patiną, rujodama prisileidžia šunį. Tada pasaulį išvysta ne
grynakraujai vilkai, o mišrūnai. Tokie užaugę nėra geri medžiotojai, jie neturi savo teritorijų, anksčiau subręsta ir nebijo žmonių, o pastarieji mano, kad vilkai puola jų gyvulius. Žvėrinčiaus įkūrėjo nuomone, nušovus vilką, reikėtų moksliškai ištirti jo genetiką. Taip, ko gero, ne vienas pilkis būtų reabilituotas.

Pilkiui statistika – nė motais

Kiek vilkų Telšių krašte, sunkoka būtų susekti. Retai ir jų pėdsakų randama. Tiesa, pernai pastebėti dviejų vilkų pėdsakai. Varnių regioninio parko direktorė I. Zimblienė irgi mano, kad tikslios
statistikos apie vilkų populiaciją nėra. Ji pateikė pavyzdį, kai ekologas Laurynas Novikas sugriovė mitą, jog 1997 m. esą Varnių krašte pagausėjo vilkų. Pasirodo, vietoj vilkų gaujos slampinėjo šunys. Kitąkart irgi pasitaikė panašus atvejis. Šunų kaukimas taip pat neretai sumaišomas su vilkų.

Šeimos gydytojas ir medžiotojas Albertas Kojelė visiškai neseniai su patyrusiais medžiotojais pastebėjo šviežius dviejų vilkų pėdsakus Telšių rajono Pareškečio miškuose. Jo nuomone, vilkų populiaciją būtina reguliuoti. Ignalinietis, įsikūręs Žemaitijos sostinėje, nuo mažens pamena vilkų kaukimą, sklidusį iš girių tankmės. Pašnekovas apgailestavo, kad prieš keletą metų net trečdalį jo brolio iš Ignalinos krašto augintų avelių plėšrūnai sudraskė.

Pernai vilkų Telšių rajone nebuvo sumedžiota, bet ruošiant straipsnį spaudai atėjo žinia, kad nušautas vilkas Nevarėnų seniūnijos Užupės miške. Pakalbinta Nevarėnų seniūnė Vilma Šakienė, žinomų ilgamečių girininkų Irenos ir Romo Ivanauskų dukra, atkreipė dėmesį, kad vilkas gražus
girios gyventojas, bet jų seniūnijoje elgėsi negražiai: pjovė gyventojų šunis ir veršelius. Už tai ir buvo nubaustas.

Ar per didelė 2015–2016 m. medžioklės sezonui aplinkos ministro Kęstučio Trečioko įsakymu nustatyta 60 vilkų medžiojimo kvota, pasak P. Dabrišiaus, sunku įvertinti. Jis pakartojo, kad aklai
nereikėtų laikytis statistikos. Vilkų turi būti tiek, kad jie nekeltų per didelės grėsmės nei kitiems miško gyvūnams, nei ūkininkams.

Pasak urėdo B. Banio, ši kvota nėra per didelė. Vilkai anksčiau buvo medžiojami visus metus, net premijos už tai medžiotojams buvo mokamos, ir neišnyko. Jie neišnyks ir dabar.

„Vilko kailyje“

Vargu ar kas nežino Lietuvoje Telšių miškų urėdijos Žvėrinčiaus. P. Dabrišiaus iniciatyva su B. Banio pritarimu jis tapo jaukia sala tarp miškų, kur surado prieglobstį ne tik lūšys, apuokai, meškinas Timas, bet ir vilkai. „Norėjome pirmiausia vaikams parodyti, kad vilkas nėra vien blogasis pasakų personažas, o išdidus girios gyventojas“, – sakė B. Banys.

Tikras vilkų gyvenimo profesorius P. Dabrišius net knygą parašė „Vilko kailyje“. Kiek ten visko sudėta: ir Vidurinės Azijos kalnuose jo, kaip medžiotojo, praleisti metai, ir su žinomu žurnalistu Vytu Jankevičiumi kurti planai steigti Žvėrinčių bei ten filmuoti vilkus, ir vilkių Šerkšnos
meilė Petrui, o Spyglės – neapykanta už išdavystę.

„Žmonės turėtų mokytis iš gamtos ir gyvūnų: iš bebrų – statybos, iš voverių – kaip apsirūpinti maisto atsargomis, iš vilkų – lyderystės ir šeimos kūrimo pagrindų, partnerystės bei ištikimybės“, – įsitikinęs P. Dabrišius.

Tačiau visi pašnekovai kaip susitarę tvirtino, kad vilkas „neturi lipti žmogui ant galvos“.

Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Skaitomumo indikatorius

157417893
Tiek kartų perskaityti* visi grynas.lt straipsniai

* Indikatoriuje skaičiuojama, kiek skaitytojai iš viso perskaitė publikacijų nuo GRYNAS.lt starto (2010 gruodis)

Apklausa

Copyright © 1999-2016 DELFI. All rights reserved.  Atsakomybės apribojimas