Baltijos jūros aplinkos būklę tiriantys mokslininkai konstatuoja: vandens žydėjimas – daugiausiai rūpesčių kelianti problema, kurios išspręsti, deja, beveik neįmanoma. Tačiau galima ieškoti būdų jį bent jau sumažinti.
Išvalyti jūrą nepakaktų
Vasarą, pakilus oro ir vandens temperatūrai, jūroje prasideda eutrofikacijos procesas – paprastai kalbant, pradeda žydėti vanduo. Mokslininkai pripažįsta, kad ši problema – opiausia vertinant Baltijos jūros aplinkos būklę, tačiau ją visiškai išspręsti būdų dar nerasta ir, panašu, bent artimiausiu metu, nebus.
„Eutrofikacija, arba vandens žydėjimas, prasideda tada, kai vandenyje padaugėja fosforo ir azoto. Mažesnės Lietuvos upės suteka į Nemuną, ar į kitų didesnių upių baseinus, o šios teka arba tiesiai į jūrą, arba į Kuršių marias, iš kurių nešvarus arba ne iki galo išvalytas vanduo taip pat patenka į jūrą. Jeigu būtų efektyviau valomas sutekantis į upes vanduo, mažiau naudojama teršalų ir pesticidų ūkinėje veikloje ar buityje, vandens užterštumo jūroje problema būtų bent truputį pristabdyta”, - mano Aplinkos apsaugos agentūros Jūrinių tyrimų departamento duomenų valdymo ir programų skyriaus vyr. specialistė Romualda Chuševė.
Vandens „žydėjimo” metu pakinta pusiausvyra vandens ekosistemose: keičiasi biologinė įvairovė, vandens priedugniniuose sluoksniuose sumažėjus deguonies koncentracijai, žūva žuvys. „Žydint” vandeniui jame maudytis nerekomenduojama ir poilsiautojams.
Sprendimas – toli nuo jūros
Skaičiuojama, kad iš Lietuvos teritorijos ir atmosferos į Baltijos jūrą kasmet patenka daugiau nei 50 tūkst. tonų bendrojo azoto ir daugiau nei 2,2 tūkst. tonų bendrojo fosforo (konferencijos „Jūros ir krantų tyrimai 2012 duomenys, - red. past.). Didžiausias jų kiekis atkeliauja iš Kuršių marių. Beje, nors mokslininkai džiaugiasi, kad maistinių medžiagų iš Nemuno į Baltijos jūrą pastaraisiais metais patenka mažiau, eutrofikacijos požymiai reikšmingai nesumažėjo nei Kuršių mariose, nei Baltijos jūros priekrantėje.
Viena iš priežasčių, kodėl teigiamų pokyčių nesulaukėme, yra tai, kad azoto ir fosforo kiekis, patenkantis į Baltijos jūrą iš Lietuvos teritorijos, sudaro tik apie 4 proc. viso čia atkeliaujančio maistinio medžiagų kiekio. Todėl net didžiausios Lietuvos upės Nemuno įtaka eutrofikacijai ryškiausiai pastebima tik priekrantės zonoje, esančioje į šiaurę nuo Klaipėdos.
Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo keistai, viena iš priemonių, galinčių padėti sumažinti vandens žydėjimą Baltijos jūroje – atsakingas, atidus aplinkai ūkininkavimas. Apie 40 proc. fosforo ir 60 proc. azoto į Baltijos jūrą patenka dėl žemės ūkio veiklos. Eutrofikacijai įtakos gali turėti net tai, kad jūs savo buityje naudojate priemones, turinčias fosfatų junginių. Jų yra įvairiose skalbimo, priemonėse, valikliuose, o jų naudojimas sparčiai didėja.
Tirs kiekviena šalis
„Eutrofikacija – ne tik Lietuvos jūrinių vandenų, bet regioninė, visų prie Baltijos jūros esančių šalių problema, todėl kiekviena Pabaltijo šalis privalo rūpintis dabartiniu vandens aplinkos išsaugojimu ateinančioms kartoms”, - pabrėžė R.Chuševė. 2011 metais Aplinkos apsaugos agentūra pradėjo vykdyti Lietuvos Baltijos jūros aplinkos apsaugos valdymui stiprinti skirtą projektą, kuriame dalyvauja mūsų šalies mokslininkai, ekspertai ir savo sričių specialistai.
Eutrofikacija yra tik viena nagrinėjamų problemų – mokslininkai vertina, kokia yra dabartinė mūsų Baltijos jūros rajono aplinkos būklė, kokia turėtų būti siektina aplinkos būklė ir kokių priemonių reikia imtis, kad esama būklė taptų gera iki 2020 m, kuri turėtų būti išlaikyta.
Remiantis projekto rezultatais, numatoma iki 2014 m. liepos 15 d. atnaujinti Nacionalinę Baltijos jūros aplinkos apsaugos strategiją. Jos įgyvendinimas padės sumažinti jūros taršą ir iki 2020 m. pasiekti užsibrėžtą pagrindinį tikslą – gerą jūros aplinkos būklę.
„Akivaizdu, kad Baltijos jūros eutrofikacija yra viena iš svarbiausių nepatenkinamos jūros aplinkos būklės priežastis, nors jos poveikis paukščiams, žuvims, jūros augalams ir gyvūnams nėra tiesiogiai matomas. Taip pat mokslininkai šio projekto eigoje įvertins cheminės taršos, žvejybos poveikį, invazinių augalų ir gyvūnų rūšių įtaką vietinėms ekosistemoms, jūros dugno vientisumą, jūrą teršiančių šiukšlių įtaką ir daugelį kitų aplinkos būklę apibūdinančių rodiklių”, - pasakojo R.Chuševė.
Šiuo metu visos Pabaltijos šalys bando įsivertinti esamą būklę ir nusistatyti rodiklius, kuriuos reikia pasiekti. „Iš pradžių visos šalys įvertina, kokia yra esama Baltijos jūros aplinkos būklė, nustato, kokie yra siektini tikslai, o tuomet bus galima daryti išvadas, ar įmanoma ir kokiais būdais reikės siekti geros aplinkos būklės”, - sakė ji.
Su pradiniu Lietuvos Baltijos jūros rajono aplinkos būklės vertinimu, nustatytu žmogaus veiklos poveikiu jūrinei aplinkai, nustatyta siektina gera jūros aplinkos būkle ir jūros aplinkos apsaugos tikslais visuomenė kviečiama susipažinti ČIA.
Terminas:
Eutrofikacija – ekosistemos kitimas, sukeltas cheminių maisto medžiagų, dažniausiai tirpių azoto ir fosforo junginių, pertekliaus. Vandens ekosistemos yra ypač jautrios fosfatų padaugėjimui, tuo tarpu sausumos ekosistemas labiausiai neigiamai veikia nitratų padidėjimas.
