Upių „velniui“ vardų netrūksta: „byčiokas“, vėgėlytė, nuodėgulis, rotanas

 (25)
„Tokio velnio dar nebuvau sugavęs. Nori pamatyti?“ - vasaros pabaigoje paskambinęs pasigyrė mano bičiulis. Kur nenorėsi, jei patį raguotąjį sugavo!
Rotanas, "Kaimo laikraščio" nuotr.
Rotanas, "Kaimo laikraščio" nuotr.

Netrukus jis jau buvo pas mane ir iš savo visko mačiusio meškeriotojiško krepšio atsargiai, tarsi ten tikrai nelabasis būtų, ištraukė polietileninį maišelį su žolėmis.

Padėjęs ant stalo praskleidė žoles – tarp jų gulėjusi keista juoda, gal gero sprindžio dydžio didžiagalvė žuvis sukrutėjo. „Dar gyva! O juk jau antra valanda kaip be vandens“, - stebėjosi. Šį epizodą prisiminiau prieš kelias dienas, kuomet viename žvejų susibūrime jau keli užsiminė apie keistas žuvis, vaikų ir jų pačių sugautas kūdrose, senuose karjeruose ar net didesnėse balose.
Tad susipažinkime iš arčiau.

Kas jau kas, o kaimo žmonės tikriausiai jas yra matę tarp vaikų laimikių. Ši žuvis labai gerai jaučiasi net užžėlusiose, sekliose kūdrose.

Įvairiai ją vadina: grundulu, „byčioku“, vėgėlyte, nuodėguliu, rotanu. Pirmieji du pavadinimai jai visiškai netinka, nes taip vadinamos tikros, nieko bendra su ja neturinčios žuvys – grundulai iš Gobiidae šeimos. Gi rotanai priklauso Eleotridae šeimai.

Bene tiksliausias jos pavadinimas būtų „nuodėgulis“, nes ten, iš kur ji atkeliavusi – Amūro baseino - ją vadina „goloveška“. Tačiau Rusijos ir mūsų žvejai ją dažniausiai rotanu vadina. Tik nepainiokite su garsiąja „Rotan“ viešbučių firma... Mokslinis vardas – Percottus glehni.

Paplitusi Amūro baseino upėse: Usuri, Sungari, Zeja, Chankos ežere. O taip pat Tugur, Suifun, Tumen – Ula upėse. Gyvena rotanai Kamčiatkoje, Pietų Korėjoje. Jų artimiausi giminaičiai, užaugantys tik iki 4–5 cm, – eliotrisai (Hypseleotris swinhonis), gyvena Kazachstane, Vidurinėje Azijoje. Į Rytų Europą, taip pat ir pas mus, rotanai patekti galėjo keliais būdais. Pirmasis natūralus, gamtinis – jų ikrus pernešė vandens paukščiai savo skrandžiuose arba prilipusius prie kojų, plunksnų. Bet tai labai ilgas procesas, įsivaizduojant atstumus iš Tolimųjų Rytų. Nors... O kur jiems skubėti? Kadangi europinėje Rusijos dalyje rotanai pasirodė Antrojo pasaulinio karo metu, realiausia prielaida, kad jų ikrai atkeliavo su Tolimųjų Rytų žuvimis.

Savotišką jų paplitimo bumą mūsų šalies vandenyse taip pat nesunku paaiškinti – aplaidžiai dirbo veterinarinė tarnyba, tikrindama įvežamas žuvis, jų jauniklius iš tų kraštų – amūrus, plačiakakčius.

Juk tokiu būdu į Dunojaus ežerą Lazdijų rajone kartu su augalėdžių žuvų jaunikliais 1963 m. pateko ir rytinis gruželis (Pseudorasbora parva). Tai blogai ar labai blogai, parodys ateitis. Rotanai gajūs, besočiai, vislūs, nereiklūs ir, radę palankias sąlygas, sparčiai dauginasi, juolab kad anksti subręsta. Pirmoje savo įsitvirtinimo fazėje jie gerokai praretina vietinę fauną. Bene skaudžiausiai kenčia kūdrų ir balų gyventojai karosai, kuriose ateiviai jaučiasi kaip rojuje. Kiekviena invazija sutrikdo gamtos per amžius sustyguotą pusiausvyrą. Reikia laiko, kol ji vėl viską surikiuos į savo vietas, bet tai padarys būtinai.

Jei ir toliau taip teršime savo vandenis, ko gero, rotanai liks vienintelės žuvys, kurios galės juose išgyventi.

O kas tas rotanas? Kaip jau minėjau, jis iš nuodėgulių šeimos, ešeržuvių būrio. Rotano kūnas cilindro formos, nuo uodegos tarsi pagrūstas į galvos pusę. Galva didelė, iš viršaus kiek paplota, iki pusės kaktos žvynuota, žvynais padengti ir skruostai. Nasrai platūs, apatinis žandikaulis atsikišęs į priekį. Pilvas ir šonai išmarginti tamsiomis dėmėmis. Spalva priklauso nuo gyvenamosios aplinkos ir gali būti nuo šviesios iki juodos.

Nugaros pelekai du, kurių pirmas daug mažesnis už antrąjį. Pilvo pelekai nesudaro čiulptuko, kaip grundulų. Rotanai gali išgyventi net vandens telkiniui išdžiūvus, lede įšalę. Jautri šoninė linija ir geras regėjimas (mato iki 4–5 m) leidžia jam nesunkiai susirasti maisto, pasigauti žioplesnę žuvelę. Visaėdžiai – ryja kas tik gyvo ir negyvo papuola. Prisiėdęs iki pilvo išpūtimo rotanas tampa beveik tris kartus storesnis nei įprasta. Toks prisisotinęs didžiagalvis susiranda ramesnę vietelę ir kelias paras nejudėdamas virškina. Rotanai neršia jau antrų metų pavasarį. Prieš nerštą patinas rėdosi tamsiais vestuviniais rūbais, ant kaktos išauga gumbas. Patelė atvirkščiai – šviesėja kone iki baltumo. Ko ne nuotaka?

Trindamasi į dugno akmenis ji leidžia ir klijuoja prie jų ikrelius, o paskui sekantis patinėlis juos apvaisina. Skirtingai nei kitų žuvų, rotanų ikreliai pailgi, geltoni, tvirtinami prie substrato siūleliu labai tvirtai. Kadangi ikreliai laisvai kadaruoja, juos nuolat apiplauna vanduo, ilgai išlieka gyvybingi. Patinėlis akylai saugo ikrelius ir nieko neprileidžia prie jų. Toks tėviškas prieraišumas dažnai baigiasi tragiškai – ešerys ar lydekaitė nespjauna į lengvai praryjamą, kad ir neišvaizdų kąsnį. Beje, pats rūpestingasis tėvelis iš ikrelių išsiritusius palikuonis praalkęs gali praryti. Nors rotanai gali gyventi ir sūriame vandenyje, bet neršia gėlame.

Palankiomis sąlygomis rotanai užauga iki 20–30 cm ir 0,5–0,7 kg svorio, nors dažniausiai sugaunami 10–14 cm. Kad ir prastos išvaizdos ta žuvis, bet žuviena jos balta, standi ir gurmanų itin gerai vertinama. Na, o sugauti nesudėtinga – tinka visi mėgėjiškos žūklės būdai. Juolab kad kimba ir vasarą, ir žiemą, net neršdami. Sako, net pliką kabliuką griebia. Pastaruoju metu Maskvos žvejai juos gaudo, stambesnius, suprantama, net spiningais, kabindami ant džigų kabliukų „guminukus“, avižėlėmis ir netgi muselinėmis. Nedera ir mums labai jau kreivai žiūrėti į ateivius, juolab kad jų invazijos jau nesustabdysime. Nebent garsiai tik parėkausime.

Jei ir toliau taip teršime savo vandenis, ko gero, rotanai liks vienintelės žuvys, kurios galės juose išgyventi. Jau net anekdotas sklando. Viena pramonės įmonė į upę leido gerokai užterštus vandenis. Vienas gudročius pasiūlė projektą, kaip plūstančius tikrintojus lengvai įtikinti, kad nutekantys vandenys švarūs – prileisti į valymo įrenginių tvenkinius rotanų. Tie kaipmat įsigalėjo. Netrukus tvenkinius aptūpė meškeriotojai. O jei jau žuvys gyvena, tai vanduo tikrai švarus... Sako, projekto autorius net solidžią premiją gavo.

Kaimo laikraštis
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

SKAITOMUMO INDIKATORIUS

157417893

Tiek kartu perskaityti* visi grynas.lt straipsniai

* Indikatoriuje skaiciuojama, kiek skaitytojai iš viso perskaite publikaciju nuo GRYNAS.lt starto (2010 gruodis)