Neįkainojami lobiai
Didžiausius stebuklus daro spanguolėse esantis rūgščių ir veikliųjų medžiagų kompleksas. Uogos sultingos, jose yra antocianų, cukrų (gliukozės ir fruktozės), glikozido vakcinino, karotino, net 25 cheminių elementų (aliuminio, geležies, fosforo, jodo, kalio, magnio, mangano, sidabro, vario ir kt.), organinių rūgščių (benzoinės, chino, citrinos, oleanolinės, ursolo; užtat rūgštumėlis – akį traukia!), pektinų, B grupės, C, P, PP vitaminų.
Šiek tiek saldžiarūgštės spanguolių uogos vartojamos ne tik kaip dietinis maisto produktas. Jos labai naudingos žmonių sveikatai, gelbsti nuo daugybės bėdų: gerina apetitą, kraujotaką, kepenų veiklą, medžiagų apykaitą, malšina troškulį. Joms būdingas antibakterinis ir uždegimo slopinamasis poveikis. Malšina žarnyne vykstančius puvimo procesus, gerina virškinimą, stimuliuoja seilių ir tulžies sekreciją, mažina kraujospūdį ir akių obuolių vidinį spūdį, tonizuoja organizmą.
Šios uogos labai praverčia sergant mažakraujyste: nors jose geležies nedaug, bet organinės rūgštys padeda organizmui sėkmingai ją pasisavinti. Uogose esanti celiuliozė ir pektinai padeda pašalinti iš organizmo toksines medžiagas. Spanguolių patariama valgyti apsinuodijus alkoholiu, maistu, smalkėmis, vaistais. Pektinai sujungia sunkiuosius metalus ir radioaktyvuosius jonus.
Vertingos ir sultys
Labai vertingos spanguolių sultys gerina apetitą, malšina galvos skausmus ir troškulį, tonizuoja organizmą ir didina darbingumą. Ypač pravartu jų gerti esant hipovitaminozei, nusilpus inkstų funkcijai, stipriai kosint, karščiuojant, sumažėjus skrandžio sulčių rūgštingumui, sergant angina.
Sustiprina antibiotikų veikimą, šalina jų neigiamą poveikį. Iš sulčių pagamintą morsą patariama gerti išoperuotiems ligoniams, išsivysčius pūlingoms komplikacijoms po operacijų. Taip pat jas pravartu rinktis, kai negalima vartoti druskos. Sultims geriausiai tinka uogos, surinktos po pirmųjų šalčių, dar sultingesnės anksti pavasarį tuoj nutirpus sniegui.
Imama po ketvirtį stiklinės bulvių, burokėlių, griežčių, spanguolių sulčių, pagal skonį dedama medaus. Tolygiai sumaišoma, palaikoma 5 paras, geriama po šaukštą 3 kartus per dieną.
Galima pasidaryti bulvių ir spanguolių gėrimo. Iš sutarkuotų 200 g bulvių išspaudžiamos sultys, iš 50 g spanguolių išverdamas nuoviras, sultys sumaišomos su nuoviru, pasaldinamos, geriama po šaukštą 3 kartus per dieną.
Spanguolių morsą ir sultis pravartu vartoti po sunkių ligų, sumažėjus vitaminų maiste (ypač žiemą, pavasarį). Jas geriausia gerti 20 minučių prieš valgį, nes organinės rūgštys skatina virškinamojo trakto liaukų sekreciją, žadina apetitą. Sutraiškytų uogų kompresais galima gydyti sumuštas, traumuotas vietas. Netgi vyrauja nuomonė, kad spanguolės stabdo vyrų galvos plikimą. Šių uogų kompresai gydo kai kurias odos ligas, mažina niežėjimą, slopina skausmus ir vegetatyvinius procesus.
Vertingos ne tik uogos
Liaudiškam gydymui naudojamos visos antžeminės spanguolių dalys. Šakelės su lapeliais skinamos žydinčios, džiovinamos saulės neapšviečiamoje, vėjo prapučiamoje patalpoje. Jų nuoviras geriamas persišaldžius, sergant skorbutu, sumažėjus skrandžio sulčių rūgštingumui.
Spalgenos (dzūkiškai - spanguolės, - red. past.) vartojamos šviežios ir perdirbtos, iš jų verdamas džemas, kisielius, marmeladas, pastilė, sirupas, želė. Iš spanguolių spaudžiamos sultys, gaminami gaivieji gėrimai, svaigiosios trauktinės bei vynai.
Su spanguolėmis nėra jokio vargo, kokį tenka patirti su kitomis miško uogomis. Jose esančios gausios benzoinės, citrinos rūgšties atsargos saugo uogas nuo gedimo, uogas galima išlaikyti šviežias net iki kito derliaus. Kas deda į šaldiklių kameras, kas sluoksniuoja pintinėse su kiminais, kas užpila puskubilyje šaltu virintu vandeniu. Šioms puikioms uogoms tinka visi laikymo būdai, jos savaime užsikonservavusios kantriai laukia pavasario, suprantama, jei surinktos gerai prinokusios, nors baigia nokti stovėdamos.
Kur ieškoti?
Spanguolė – ne kokia žolė, o daugiametis puskrūmėlis, nors į krūmokšnį visai nepanašus. Giminiuojasi su bruknėmis, gailiais, mėlynėmis, viržiais, mat iš tos pačios viržinių giminės. Mūsų krašte sutinkama paprastoji ir smulkiauogė spanguolės. Jos mėgsta kiminais nuklotas aukštapelkes, pereinamojo tipo pelkes.
Dažnos bemiškėse pelkėse ir mišku apaugusiuose tyrašiliuose bei šilaraisčiuose. Paprastai auga drėgnuose, durpinguose, rūgščiuose dirvožemiuose. Labai mėgsta saulės šviesą: jei kas užstoja, taip supyksta, kad nė žiedelio neišskleidžia. Tai tipinis pelkių, tiksliau – tundros, augalas, prisitaikęs tarpti amžino įšalo žemėje, padengtoje storais sniego apklotais, pasišventęs kęsti atšiaurias ir ilgas žiemas. Mūsų krašte populiariausia paprastoji spanguolė. Su ja ropščiasi ant tų pačių kupstų ir smulkiauogė. Šios dar smulkesni lapiniai žvyneliai, menkesnės uogelės, tai tarsi sumažinta paprastosios kopija.
Abiejų rūšių sudėtis vienoda, tačiau smulkiauogė neturi didesnės praktinės reikšmės, jau apyretė, nes žmonės sunaikino daug šios uogelės augaviečių.
Rudenį sunokusius vaisius kiekvienas augalas stengiasi išlaikyti kuo ilgiau. Išlaikęs ligi žiemos, siūlo paukščiams, žvėreliams, kad šie sulestų, suėstų ir išplatintų sėklas. Taip pat elgiasi ir spanguolės, ištverdamos net iki pavasario.
Nelėkime spanguoliauti kaip kokie nutrūktagalviai, neskinkime neprinokusių uogų. Tegu sirpsta, kol jų dienos, tik augdamos spanguolės kaupia gerąsias maistines ir vaistines savybes.