Turbūt kiekvienas, besilankantis viešose stovyklavietėse, yra susidūręs su neiškuoptomis šiukšlėmis, ne vietoje kūrentu laužu, išvažinėta miško paklote. Tokį vaizdą ne kartą yra tekę išvysti ir aplinkosaugos pareigūnams bei miškininkams. Ežeringiausio Molėtų – Ignalinos krašto aplinkos apsaugos specialistai prieš keletą metų surengę neplanuotą reidą prie mėgstamiausių lietuvių ežerų surašė ne vieną tvarkos pažeidimo protokolą. Daugiausiai jiems teko dalyti baudas už automobilių pastatymą arčiau nei 25 metrai nuo vandens telkinio pakrantės.
Labiausiai piktina šiukšlinimas
Šiandien statančių automobilius šalia ežero ar upės jau mažiau, tačiau didelė problema išlieka laužaviečių ne tam skirtose vietose įrengimas, neapgalvotas palapinių statymas ir šiukšlinimas.
Trakų miškų urėdijos urėdas Vygantas Mierkis GRYNAS.lt pasakoja, kad miško sargai vos spėja rinkti poilsiautojų paliktas atliekas.
Tačiau miškininkas džiaugiasi, kad mažėja triukšmadarių ir tų, kurie laužo stovyklautojams parūpintą inventorių. Tiesa, didelė problema vis dar išlieka chuliganiškas važinėjimas su transporto priemonėmis po mišką. Taip sudarkoma miško paklotė, specifinė miško augalija.
Šiukšlės miške baisiai teršia aplinką, bjauroja mišką, o jei nėra surenkamos, irdamos teršia gruntą, gruntinius vandenis, nuodija aplink želiančius augalus.
Keturračiai – vis dar didžiausias galvos skausmas
Pajūrio regioninio parko vyr. ekologas Erlandas Paplauskis piktinasi vis dar neblėstančiu žmonių pomėgiu kopose važinėti keturračiais arba automobiliais tam neleistinose vietose, nors visoje parko teritorijoje ir stovi tai draudžiantys ženklai.
„Yra tokie buduliai, tokia visuomenės dalis, kuri taip daro ir darys, nors ir žino, kad negalima. Ir ji niekur nedings, belieka su tuo susitaikyti, nes ir baudos jų negąsdina“, – pasakoja E. Paplauskis.
GRYNAS.lt jau yra rašęs apie nekultūringus keturračių vairuotojus, kurie pramogauja tam neleistinose vietose ir taip naikina miško paklotę, kopas. Anot E. Paplauskio, didžiausia problema yra tie vandalai, kurių keturračiai be identifikacijos numerių – tokių pažeidėjų susekti praktiškai neįmanoma.
Pajūrio regioninio parko atstovas nepamiršta paminėti ir poilsiautojų, kurie ne vietoje užkuria laužą, tačiau pastarųjų per metus būna tik keli. Ne vietoje užkurtas laužas kelia gaisro pavojų, kurio metu gali būti sunaikinti gyvi organizmai.
Laikas, kai gamtoje būtina laikytis tylos
Nekultūringos žmonių veiklos poveikis gamtai yra akivaizdus, tačiau kyla klausimas, kodėl nesilaikoma taisyklių? Vienu atveju, poilsiautojai piktybiškai nesilaiko elgesio gamtoje reglamentų, o kitu – jie tiesiog jų nežino.
Triukšmą miške reglamentuoja ir Lankymosi miške taisyklės. Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Miškininkystės skyriaus specialistai informuoja, kad pagal jas fiziniams asmenims draudžiama triukšmauti ar kitaip trikdyti laukinius gyvūnus. Jeigu taisyklės pažeidžiamos, numatoma atsakomybė pagal Administracinių nusižengimų kodeksą: iš pradžių duodamas įspėjimas, o jei jo nepaisoma, taikomos baudos nuo 20 Eur iki 50 Eur; juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo 50 Eur iki 110 Eur.
Automobilių laikymas – tik leistinose vietose
Automobilio bet kur statyti negalima ir saugomose teritorijose (nacionaliniuose, regioniniuose parkuose, draustiniuose ir pan.). Aplinkos ministerija informuoja, kad vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymu, paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostoje draudžiama važiuoti motorinėmis transporto priemonėmis ir jas statyti arčiau kaip 25 metrai nuo vandens telkinio kranto, išskyrus atvejus, kai mažesniu, negu nurodyta, atstumu šiomis priemonėmis važiuojama ar jos statomos čia esančiuose keliuose, gatvėse, aikštėse, stovėjimo aikštelėse, gyvenamųjų namų kiemuose.
Be to, visuomet būtina stebėti kelio ženklus, kurie nurodo papildomą informaciją. Tai ypač svarbu pajūryje, kur yra nemažai zonų, kuriose draudžiamas automobilių ir kitų transporto priemonių eismas.
Numatytos specialios palapinių vietos
Pasistačius automobilį, susipažinus su teritorijos bendrosiomis taisyklėmis, susiduriama su klausimu, kur galima statyti palapinę. Aplinkos ministerija informuoja, kad vietos palapinėms yra skirtos tik oficialiose stovyklavietėse ir kempinguose. Tai reglamentuoja tos pačios lankymosi miške ir bendrosios saugomų teritorijų taisyklės.
Tačiau ne visose saugomose teritorijose yra oficialių stovyklaviečių. Pavyzdžiui, draustinyje įsikurti negalima. Jie yra ne tik ypač saugomų gyvūnų ir augalų buveinė, bet ir vieta, kuri nėra pritaikyta stovyklavimui, todėl, jei nepaisoma taisyklių, daroma didelė žala gamtai.
„Pirmiausia žolinė augmenija sunaikinama, kitas dalykas, pagal teisės aktus draustiniai nėra skirti poilsiui gamtoje. Tai gali būti trumpalaikio poilsio vietos, o nakvynei reikalingos tam tikros sąlygos. Turi būti tualetai ar kitos buitinės patalpos, šiukšlių surinkimo vietos“, – pasakoja R. Baškytė.
Palapinių griežtai negalima statyti ir pajūryje. Deja, kasmet tokių pažeidėjų pasitaiko, todėl vykdoma priežiūra.
Lietuvos pajūrio paplūdimiuose pagal taisykles taip pat draudžiama nakvoti kopose ar priekopėse, bei rengti stovyklavietes. Už šių taisyklių pažeidimą pagal ATPK gali būti taikoma bauda iki 57 eurų.
Ketinantys stovyklauti miške taip pat turėtų pasidomėti, kur ir kada galima statyti palapinę. Trakų miškų urėdijos urėdas V. Mierkis sako, kad yra tam tikros vietos, kur galima pastatyti palapinę. Dėl informacijos apie jas reiktų kreiptis į pačią urėdiją – miškininkai parodytų, kur gali įsitaisyti gamtos mylėtojai taip, kad būtų daroma kuo mažiau žalos miško paklotei. Miškininkas priduria, kad geriausias orientyras – pažintiniai takai. Aplink juos sukurta visa poilsiautojų infrastruktūra.
Griežtai reglamentuotos ir laužavietės
Dar viena didelė problema, ypač miškuose, gaisrų pavojus. Gaisrus dažnai sukelia ne vietoje užkurtas poilsiautojo laužas. V. Mierkis sako, kad laužaviečių kontrolei skiriamas labai didelis dėmesys, o ypač vasarą, kai sausa.
Miškų priešgaisrinės apsaugos taisyklėse nustatyta, kad kitose vietose kurti laužus, stovyklauti, rengti masinius kultūros, sporto ir kitus renginius galima tik gavus miško valdytojų ir savininkų rašytinį sutikimą. Laužavietės įrengiamos aikštelėse, esančiose ne arčiau kaip per 5 m. nuo medžių kamienų ir apsuptose 0,5 metro pločio mineralizuota (iki mineralinio dirvožemio sluoksnio išvalyta) juosta.
Vadovaujantis Lankymosi miške taisyklėmis, asmenys, besilankantys miške, pasiruošti kurą laužavietėms gali tik pasirinkdami šakų ir žabų. Miško lankytojai privalo nuolat prižiūrėti užkurtą laužą, baigus kūrenti, jį užpilti žemėmis ar vandeniu, kol visiškai nustos rusenti.
Nors ir atrodo, kad visą poilsį gamtoje reglamentuoja taisyklės, tačiau visa tai reikalinga dėl pačios gamtos. Anot pašnekovų, kiekvienas neapgalvotas žmogaus veiksmas gali turėti negrįžtamų pasekmių miškams, pajūriui, draustiniams ir tose teritorijose gyvenantiems organizmas, o kai kurie iš jų yra dar ir labai reti.
