Selemonas Paltanavičius. Tilvikas, kuris neturėtų žiemoti

Įdomūs paukščiai tilvikai, kurių prisitaikymas prie maisto ieškojimo dirvožemyje ar dumble suformavo ypatingą anatominę sandarą ir išvaizdą - jų kojos ir snapai yra ilgi, kaklai taip pat dažniausiai ilgesni nei kitų paukščių. Todėl nors kartą juos pamatę įsimena būtent šiuos paukščių bruožus. Mums žinomiausias tilvikas - pempė.

Ją galima vadinti ir pačia dažniausia, gausiausia. Tačiau gali būti, kad tokį įspūdį susidarome todėl, kad pempės gyvena atviruose laukuose, kad yra gana stambios ir spalvingos, taigi - lengviausiai pastebimos.

Moka „ištirpti“ miško aplinkoje

Kitas tikrai gausus tilvikas - slanka, kurią pažįsta ne visi, o apie jos gausą turi dar mažiau žinių. Slanka pempės dydžio, ilgasnapė, ryškiai ruda su gausiais juodais dryžiais. Toks apdaro margumas miškuose gyvenančiam ir ant žemės perinčiam paukščiui yra naudingas. Lizde tupinti, pavojų pajutusi ir prie miško paklotės prigludusi slanka „ištirpti“ aplinkoje. Didelės slankos akys, esančios galvos šonuose, išduoda šį paukštį esant pusiau naktiniu gyventoju. Iš tikro, net jų tuoktuvės balandžio - gegužės mėnesiais, o kartais - iki vasaros vidurio vyksta tik prieblandoje ir naktį.

Slankos į Lietuvą sugrįžta anksti, kartais kovą ar balandžio pradžioje, išskrenda vasaros gale ar rudeniui prasidėjus. Tačiau iškeliauja ne visos slankos! Tai - vienintelė tilvikų rūšis, randama žiemą. Prie pelkučių, raistų, šaltinių, prie miško upelių jas tenka stebėti kiekvieną žiemą. Medžioklių metu jos neretai pabaidomos varovų ar medžiotojų. Tačiau slanką pabaidyti, tuo labiau - pamatyti ir ilgiau stebėti yra labai sunku.

Prieš daug metų Kazlų Rūdos girioje prie raisto, iš kurio net per šalčius burbėdamas tekėjo rudas vanduo, aptikau slankos pėdas - gražius kryželius. Paukštis, matyt, čia laikėsi ilgai, nes pėdų buvo daugybė, kai kur jos buvo dumblinos, matyt, slanka buvo ką tik išmaknojusi iš dumblo.

Keistas pasirinkimas: nereikia jokių šiltų kraštų

Norėdamas pamatyti paukštį, įsitaisiau už eglės kamieno toliau nuo raisto ir nejudėdamas laukiau daugiau kaip porą valandų. Kai jau atrodė, jog slankos čia gal nebėra, ji išniro iš už kupsto, nutipeno prie dumblynės ir įsibrido į ją. Žiūronai šarmojo, tačiau nuščiuvęs gėrėjausi paukščio energija. Neturėjau teisės jam trukdyti, todėl atsargiai nušliaužiau kuo toliau ir slanką palikau ramybėje. Tikiu, kad ji tada laimingai sulaukė pavasario.

Suskaičiuoti, kiek slankų žiemoja pas mus, neįmanoma, tačiau galima spėti, kad kiekvieną žiemą iki pavasario sėkmingai išgyvena šimtai šių naktinių tilvikų. 

Sunku pasakyti, kodėl jos neišskrenda - juk nukeliavusios bent pusantro tūkstančio kilometrų pietvakarių link, jos galėtų jaustis daug geriau. Tačiau toks paukščių pasirinkimas tikrai ne klaida.

Gali būti, kad šis biologijos bruožas yra palikimas iš laikų, kai Lietuvoje vyravo šiltesnio nei dabar klimato periodas. Dabar tokį slankų apsisprendimą reikėtų vertinti atsargiai, nes vargu ar kada nors ši rūšis pas mus bus žiemojanti. Net jeigu šiltųjų žiemų ciklas slankoms leistų žiemoti, po jų stoję „tikrosios“ žiemos tokius paukščius paprasčiausiai sunaikintų.

Bet kuriuo atveju - smagu žinoti, kad tada, kai prie mūsų lesyklos tuksena geniai ir saulėgrąžas aižo zylės, kažkur toli girioje, prie neužšalusios dumblynės braido, ilgu snapu iš dirvos sliekus trauko slanka. Ji visai nebijo žiemos ir pasiruošusi laimingai sulaukti pavasario.