Žinoma, vėjai daro ir kitą darbą. Skabo, plėšo, retina medžių lapus, kloja ant žemės. Per keletą paskutinių dienų girios rūbas tapo skylėtas, jame vis mažiau gaivos. Tačiau kol kas tikrai yra kuo džiaugtis, nes kiekviena medžio viršūnė plevena, mums moja savo lapų vėliavomis.
Žinoma, greitai lapai bus priplakti, priploti prie žemės. Juos į savo urvelius pradės neštis sliekai, tačiau visko sunešti nespės. Todėl žiemą medžiai jaus ir savo lapų išsaugotą šilumą. Nukritę lapai ne tik skaidomi. Pakelkite lapą ir pamatysite prie jo prisitvirtinusias vabzdžių lėliukes, o gal net pačius vabzdelius, prigludusius ir pasiruošusius ilgai ramybei.
Pūstelėjęs pietys kelionėn šaukia paskutinius migruojančius paukščius. Šio rudens migracijos srautas neįprastai užsitęsė, kai kurie paukščiai užtruko. Orai ir maisto gausa dar turėtų jų neskubinti. Tačiau paukščiai, matyt, žino, kažką daugiau. Pietų krypties vėjų ypač laukia paukščių žieduotojai, nes, pučiant šiam priešiniam vėjui, paukščiai skrenda pažeme ir pakliūva į tinklus. Genami žiemių vėjo, jie kyla aukštai ir mums gali pamoti sparnais iš padebesių.
Paskutinę spalio savaitę į žiemos slėptuves keliauja ropliai ir varliagyviai. Žinoma, didžiausia jų migracija jau baigėsi anksčiau, todėl dabar varlės slapstosi tarp lapų ir sušilusios skuba maitintis. Jų įmygis truks ilgai, daugiau kaip pusę metų. Jam reikia atsakingai pasiruošti.
Beje, nors miškuose grybų beveik nėra, daug kas keliauja stebėti paukščių, grožėtis gamta, fotografuoti. Pagaliau – ilsėtis. Tačiau visi turime žinoti – erkės, galinčios pernešti encefalito ir Laimo ligų sukėlėjus, vis dar yra aktyvios. Tokios jos bus iki pat žiemos, todėl, eidami girion, apsirenkime tinkamai, o sugrįžę įsitikinkime, kad neparsinešėme šių voragyvių į namus.
