Po ilgo ir švelnaus rudens pirmosios tikros šalnos ir sidabru nušarmojusi žolė tik iš pradžių atrodo keistai. Iš tikro – tokius vaizdus mes dažnai regėdavome kur kas anksčiau. Buvę metų (kad ir tolimais 1979 m.), kai jau lapkričio pradžioje seklesnius ežerus padengdavo žmogų išlaikantis ledas. Žinoma, tokie atšalimai tęsdavosi neilgai, o po jų stoję rudeniškai orai užtrukdavo beveik iki Kalėdų.
Šiemet pirmųjų tikrų šalnų sulaukta tik lapkričiui persiritus antron pusėn. Mums šalnos atnešė šiokių tokių nepatogumų – keliai buvo slidesni, nuo automobilių langų teko gremžti šerkšną. Tačiau gamtoje jos sutiktos ramiai.
Keleto laipsnių šaltukas ledu padengė tik seklių, nedidelių vandens telkinių paviršių. Švystelėjusi saulė ploną ledo stiklą beregint ištirpdė, tačiau povėsiuose jis išsilaikė per dieną. Tokią naujovę greitai atrado paukščiai – ant ledo tūpinėjo didžiosios antys, ilsėjosi gulbės. Toks ramus vandens paukščių poilsis kai kam pasirodė įtartinas, sulaukta nemažai skambučių, pranešimų apie prišalusius paukščius.
Dabar, kai iki tikrosios žiemos ir tikro ledo dar daug laiko, nėra pagrindo tokioms baimėms – paukščiai prišalti gali tik antroje žiemos pusėje, kai būna jau nusilpę. Žiemos pradžioje jie kartais ant ledo tupi bent keletą dienų – gali būti, taip lūkuriuoja, kol ledas ištirps. Tik nesulaukę vėl atsivėrusių properšų, jie išskrenda.
Bet kuriuo atveju, tokių paukščių nedera lesinti, jaukinti, stengtis juos kuo ilgiau išlaikyti neišskridusius. Leiskime jiems patiems pasirinkti, kada pakilti ir skristi ten, kur galima praleisti žiemą.
