Vėl sugrįžus šalčiams, mes jau neabejojame žiema. Iš tikrųjų žiemos regėjome nedaug, tačiau gali būti, kad ji jau neblogai pasidarbavo ir bus prisiminta pavasarį ir net būsimą vasarą. Žiūrint į savo sodo medžius, dekoratyvinius krūmus, gėles, į savo laukų pasėlius, matyti, kad nemažai jų, patikėjusių švelniais gruodžio orais, iki Kalėdų išbrinkino pumpurus, pažadino ūglius, jų kamienais, stiebais pradėjo krutėti maisto medžiagos. O paskui staiga per vieną dieną – šaltis.

Šaltis sugniaužė, sustingdė visas šias aktyviai veikusias, gyvenusias augalų dalis. Gali būti, kai kurių audiniai paprasčiausiai suiro ir žuvo. Dabar su rūpesčiu klausiama, ar tokie augalai, jų pumpurai, ūgliai gali atsigauti. Kiekvienas atvejis yra unikalus, skirtingas, tačiau, ko gero, ne.

Turime žinoti, kad taip įvyko ne mūsų, ne vietiniams augalams, o įvežtiems. Kai kurie tokie augalai Lietuvoje, ypač rytinėje jos dalyje, taip ir gyvena – kas keletą metų nušąla jų antžeminės dalys ir gyvos išlieka tik šaknys, šakniastiebiai, gumbai. Po tokių šalčių galime tikėtis kaip tik tokio scenarijaus.

Vietiniams augalams tokio pavojaus nėra, nors jie taip pat buvo jau kitokie, nei turėtų būti žiemą. Ypač pasikeitė lazdynų žirginiai – jie tapo šviesesni, ne kieti (kaip žiemą), bet labiau papurę, minkštesni. Dar nežinia, kas ten jų viduje įvyko stojus šalčiams, ar pavasarį jie išsprogs ir kaip visada barstys žiedadulkes.

Šaltis nuo ledo nubaidė vandens paukščius – daug kur ledo storis daugiau kaip 20 centimetrų, ir net stiprus atlydys nesugebės jam nieko padaryti. Tačiau toks ledas tapo palaima žvejams. Ant ežerų jie praleidžia begalę laiko, o Kuršių marios dabar virsta savotiška stintautojų meka, kur savaitgaliais suplūsta dešimtys tūkstančių žmonių.

Mažos sidabražvynės žuvelės, kvepiančios agurkėliais, vilioja taip, kad atsiranda net savotiški taksi, vežiojantys po marias, – gimsta nauji žiemos verslai. Žinoma, žuvų ištekliams tokia žvejyba tikrai neturi jokios įtakos.

Žvejoti galima ne tik Kuršių mariose. Nuo sausio 15-osios vėl galima žvejoti vėgėles, nes šventas jų neršto metas baigėsi.