Paukščių pasaulis pilnas paslapčių. Niekas dar neatspėjo, kaip paukščiai orientuojasi savo didžiosiose rudens ir pavasario migracijose, kokiu būdu jie, nukeliavę tūkstančius kilometrų, perskridę kalnus ir jūras, suranda kelią į savo gimtąją giraitę, net į senąjį lizdą. Stebina ir paukščių giesmės – unikalus laukinės gamtos reiškinys, vertas estetikos, menų teorijos dėmesio. Neveltui žymus XX a. prancūzų kompozitorius Olivier Messiaenas, ilgai gilinęsis į paukščių giesmes, vadino paukščius geriausiais muzikantais pasaulyje, jų balsų transkripcijas panaudodavo savo kūriniuose, pvz., 13 dalių cikle fortepijonui „Paukščių katalogas“.
Sparnuočių orkestras
Paukščių balsai ir galimybės skirtingos, panašiai kaip ir orkestro instrumentų; čia yra fleitos, yra skardūs variniai pučiamieji, būgnai ir timpanai, yra dainingi smuikai, duslūs kontrabosai ir t. t. (plg. Messiaeno „Oisons exotiques“ – „egzotinių paukščių“ partitūrą). JAV Kornelio (Cornell) universiteto ornitologijos laboratorijos stebėjimais, raudonakis vireonas (mūsų žaliukės giminaitis) per dieną sugieda 20 000 giesmelių, juodoji meleta, tarškindama į sausą šaką, snapu suduoda 15 smūgių per sekundę, perkūno oželis, nerdamas iš aukštybės oru, sukelia plunksnomis vibruojantį garsą hu hu hu hu…
Paukščiai gieda ir kitokius garsus skleidžia su dideliu įkarščiu, įdėdami daug pastangų. Nedidelis paukštukas skleidžia dešimteriopai stipresnį garsą negu giedantis gaidys, skaičiuojant proporcingai kūno svoriui. Amerikinė starta Spiza americana, pavyzdžiui, 70 % dienos laiko skiria giedojimui. Kai kurie paukščiai turi platų repertuarą. Rudasis strazdas pašaipa Mimus polyglottos gali išgiedoti apie 2 000 skirtingų giesmelių, nors kai kurie paukščiai moka vieną vienintelę.
Giedama ne šiaip sau
Daugiausia girdime giedant patinėlius, jų giesmės – tai „serenados“ patelėms, kita vertus, signalas, kad teritorija užimta. Kai kurių rūšių, ypač tropikuose, duetu gieda ir patinėlis, ir patelė. Bandymai su įrašytais ir per garsiakalbį skleidžiamais šiaurinių karetaičių balsais parodė, kad jie vilioja pateles, o patinėliai atsiliepia agresyviai, kartais net bando pulti garsiakalbį. Pašalinus patinėlį iš užimtos vietos ir transliuojant įrašytą jo balsą, kiti patinėliai vengia artintis.
Paprastai paukščių „muzika“ skamba poravimosi ir perėjimo laikotarpiu. Tas pats pašaipa, išvedžiojantis sudėtingas giesmes, žiemą savo maitinimosi vietas skelbia tik retais trumpais ček ček...
Paukščiai mokosi, kaip ir mes
Grupė Pensilvanijos universiteto mokslininkų tyrinėjo, kokiu būdu paukščiai komponuoja įvairių skiemenų ar gaidų serijas. Jie teigia, jog paukščiai giesmininkai – ne kaip šunys ar katės, kurių vokalizacija yra įgimta – mokosi giesmių panašiai, kaip žmonės mokosi kalbos, kitaip tariant, tai yra tam tikras kultūros perteikimas.
Mokslininkai tyrė nervinių ląstelių procesus, pasirinkę bandymams pietų kraštų paukštelį giesmininką, daug kur laikomą narveliuose – zebrinį kikilį (amadiną) Taeniopygia guttata. Jų teigimu, nors paukštelio išmoktų skiemenų sintaksė yra paprastesnė negu žmonių kalbos, ji gali būti mūsų kalbos reiškinių modelis. Bandymuose panaudojus tam tikrus elektrodus, nustatyta galvos smegenų sritis, susijusi su giedojimu – tai tam tikras neuronų luistas; jo nesant, paukštelis nebegieda. Pavyko užfiksuoti neuronų dirgsnių sistemą: paukšteliui giedant, aktyvi viena ar kita grupė neuronų, ir kiekvienas skiemuo turi savą neuronų grupę, kartojant sekvenciją visada tą pačią. Tai primena užrašytą muzikos partitūrą.
Tikslas – geriausio atranka
Grupės vadovas prof. Dezhe Z. Jinas teigia, kad paukščių giesmininkų muzikinius gebėjimus gali paaiškinti Darvino lytinės atrankos teorija – tai ne tas pat, kas natūralioji atranka. Gyvūnas renkasi partnerį palikuoniams atvesti pagal bruožus, rodančius jo gerą sveikatą ir pranašesnius genus. Klasikinis pavyzdys – puošni, įmantriai spalvinga povo patino uodega. Ji skirta povei patelei patraukti. Paukščių giesmininkų atveju vietoj įmantrios uodegos yra įmantri giesmė. Geresnis giesmininkas patrauks daugiau patelių ir turės geresnes galimybes rūšiai pratęsti. Pati jo giesmė nesiskiria nuo kito, bet skiriasi meistrystė. „Įsivaizduokite tą patį Šopeno kūrinį grojančius skirtingus pianistus“, – palygina Dezhe Z. Jinas.
Zebrinė amadina yra palyginti paprastas tyrimo objektas – ji visą gyvenimą gieda vieną giesmelę. O yra paukščių, kurių repertuaras didelis ir kintantis, kurie geba į jį įterpti net mėgdžiojamus kitų rūšių paukščių balsus. Tad kitas žingsnis bus sudėtingesni tyrimai.
