Štai, jeigu suriaumotų koks nors liūtas (iš tų, kurie gali turėti įtakos medžioklės proceso reguliavimui Lietuvoje)... Tačiau liūtai mauroja tiktai išeidami į medžioklės taką ir po medžioklės, kol smulkesni plėšrūnai šernieną dalina porcijomis. Liūtams labai patinka, kai miškuose knibždėte knibžda valgomų žvėrių, o ypač - skanių šerniukų.
Šiuo metu apie šernų populiacijos reguliavimą išmano visi...
Priešingai, medžioklę tvarkanti Aplinkos ministerija kanopinių žvėrių populiacijų gausos reguliavimą vykdo tik viena - gausėjimo kryptimi. Tad, ar rūpi medžiotojams visokios retos žolelės, kurias gali išknisti miškinės kiaulės? Nebent tik tiek, ar jos gali tikti šernų pašarui. Nerūpi jiems ir visokie ant žemės kiaušinius dedantys žvirbliai ar pelėdos. Paukščių lietuvaičiai beveik nemedžioja - svarbu, kad būtų daug skanių šerniokų...
O įdomu, ar daug kraujo savo tiesioginiams viršininkams (juk rezervatas priklauso tai pačiai Aplinkos ministerijai) pagadino pats Viešvilės rezervato direktorius A.Butleris (aš turiu karčią patirtį, kad tai daryti nenaudinga), juo labiau, kad Viešvilės rezervate bandoma veisti ir į mišką paleisti kurtinius. Dabar, kai kilo kiaulių maro grėsmė, Aplinkos ministras įsakė šernus šaudyti ir visose saugomose teritorijose. O kodėl to nebuvo daroma anksčiau? Ar sunku suprasti, kad rezervatuose, kur saugoma reta augmenija ir gyvūnija gausūs šernų būriai nepageidautini? O medžioti saugomose teritorijose būtų kam, nes daug Lietuvos medžiotojų neturi medžioklės plotų.
Siaubingai kiaulių ir šernų ligai peršliaužus Lietuvos- Baltarusijos sieną, žiniasklaida skamba prieštaringais pranešimais. Aplinkos ministras ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius kasdien pila po šviežią įsakymą dėl susidorojimo su Lietuvos šernų populiacija bei prevencinių priemonių, užkertant kelią afrikinio kiaulių maro plitimui.
Populiacija šiuo metu - dviguba
Keisčiausia, kad šernus skaičiuojant visiškai neatsižvelgiama į šernų populiacijų prieauglį, į tai, kad šernų apskaita vyksta vasario mėnesio antroje pusėje, o šernės vaikus veda balandį, gegužę, išimtiniais atvejais - jau kovą ar vasario pabaigoje. O šernų prieauglis dabar, kai šernai gausiai šeriami žiemą- vasarą ir nemedžiojamos suaugę patelės, yra ne mažesnis kaip 100 proc., jeigu ne daugiau.
Taigi, tokia aritmetika, kokią taiko Aplinkos ministerijos vadovai visiškai netinkama. Jie teigia, kad jeigu 2013 m. Lietuvoje buvo 60 tūkst. šernų (tiksliau turėtų būti 61795, kaip nurodyta Aplinkos ministerijos tinklapyje), o iki 2014 m. pradžios sumedžiota apie 30 tūkst., tai dabar likę apie 30 tūkstančių. Taip skaičiuojant, nesunku būtų Lietuvos šernų populiaciją sumažinti iki 10 tūkstančių.
Tačiau 61 tūkst. šernų buvo suskaičiuota 2013 m. vasario mėn., todėl 2013-2014 m. medžioklės sezono pradžioje Lietuvos šernų populiacija padidėjo dvigubai iki 120 tūkstančių.
O iš 120 tūkstančių atėmus tuos 30 tūkst. sumedžiotų, lieka ne 30 tūkstančių, o 90 tūkstančių. Štai tada palikti Lietuvos miškuose gyventi 10 ar 7 tūkst. šernų populiaciją jau gerokai sunkiau ir medžiotojams žadėtoms premijoms išmokėti prireiks gerokai daugiau lėšų.
Šernų reikia sumedžioti 100 proc.
Daugiausiai pasitenkinama šernų bandų stebėjimu tykojimo ir varymo medžioklėse bei prie šėryklų. Tačiau šernai, kad ir nelabai dideliais atstumais, migruoja. Jeigu viename miško masyve yra 2-3 ar dar daugiau medžioklės plotų vienetų, tai tuos pačius šernus gali priskaičiuoti atskiri medžiotojų kolektyvai. Tačiau šernų apskaitos skaičiai tikrai nėra padidinti, greičiau atvirkščiai.
Aiškumo dėlei, panagrinėkime praėjusio šernų medžioklės sezono medžioklių ir apskaitos rezultatus, remiantis Aplinkos ministerijos tinklapyje pateiktais duomenimis. 2012m. vasario mėnesį (apskaitų duomenys rajonų Medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo komisijoms pateikiami iki balandžio 5 d.) Lietuvos miškuose buvo suskaičiuota 56203 šernai.
2012-2013m.medžioklės sezonu ( duomenys pateikiami iki 2013m. balandžio 15d., o šernų medžioklė baigiasi kovo 1d.) sumedžiotos 42263 (75,2 proc. nuo apskaitos) miškinės kiaulės.
Taikant labai paprastą aritmetikos veiksmą, nustatome, kad 2013m. vasario mėn. apskaitai Lietuvos miškuose turėjo likti 70143 šernai, o suskaičiuota - 61795. Turint galvoje, kad šernų skaičiavimas miške nėra tolygus kiaulių skaičiavimui tvarte, paklaida ne tokia jau ir didelė.
Ji atsiranda dėl tikslių šernų apskaitos būdų nebuvimo ir ,galbūt, dėl prieauglio procento taikymo, nors šiek tiek įtakos turi ir žvėrių žūtys nuo įvairių kitų veiksnių (autotransportas, ligos, brakonieriai, sužeistų medžioklėje žvėrių nesuradimas ir kt.). Tačiau ilgametė patirtis rodo, kad nei apskaitų skaičiai, nei prieauglio procentas nėra padidinti.
Miškininkai žvėris skaičiuodavo uoliau
Todėl ir keista, kad Aplinkos ministras įsako sumedžioti tik 90proc. nuo 2013m. apskaitos. Taip šernų gausa tik didės. Manau, kad per šį medžioklės sezoną jau turėtų būti sumedžiota ne 30 tūkst. šernų, kaip skelbiama, o arti 50 tūkst., nes šernų gausa yra padidėjus, lyginant su praėjusiu sezonu, o medžioklės suintensyvintos (arba tiek bus sumedžiota iki naujo sezono pradžios- 2014 m. gegužės 1-os dienos). Kadangi naujo sezono pradžioje šernų populiacijos gausa vėl padvigubės, 2014-2015m. sezono pradžiai Lietuvos miškuose, priskaičiuojant ir visus naujagimius paršelius, turėsime apie 140 tūkst. miškinių kiaulių, o ne 10 tūkst., kaip manoma. Kad pasiekti 10 tūkst. Lietuvos šernų populiacijos gausą, reikės pašaudyti iš peties ir ne vienus metus, nebent, neduok Dieve, pagelbėtų afrikinis...
Sovietmečiu ir nepriklausomos Lietuvos egzistavimo pradžioje, kol medžioklės procesą reguliavo miškininkai, būdavo nustatoma konkreti data vasario mėn. ir tą dieną žvėrių apskaitą medžiotojai privalėjo atlikti visoje Lietuvos teritorijoje. Taip skaičiuojant, dalinai buvo išvengiama tų pačių žvėrių priskaičiavimo skirtinguose kaimyniniuose medžioklės plotų vienetuose.
Žvėrių apskaitą kontroliavo miškininkai. Po apskaitos buvo sudaromos suvestinės visoje urėdijos kontroliuojamoje teritorijoje ir pagal tai sudaromi kanopinių žvėrių sumedžiojimo limitai. Taigi, priešingai nei teigia A.Butleris, miškininkams, kol jie tvarkė medžioklę, rūpėjo ir šernų gausa. Tik dabar jie verčiami daugiausiai rūpintis vilkais.
Netiesa, kad nieko nebuvo daroma dėl subalansuoto besiremiančio ekologiniais pagrindais medžioklės ūkio tvarkymo. Medžioklėtvarkos mokslininkų (prof. Vytautas Padaiga) buvo sudarytos leistinos kanopinių žvėrių tankumo normos Lietuvos Respublikos miškuose, kurios patvirtintos Aplinkos ministro 1995 m. gegužės mėn. 15 d. įsakymu. Neteko girdėti, kad šių normų būtų atsisakyta.
Pagal Normas pačiuose derlingiausiuose miškuose leistinas šernų skaičius tūkstantyje ha yra 18, o nederlingiausiuose grynuose pušynuose – 5. Blogai tik tai, kad visa tai pamiršta.
Iš miškininkų medžioklės reguliavimą perėmus Aplinkos ministerijai, vėl pradėta vykdyti sovietinio Gamtos apsaugos komiteto politika, kai svarbiausia buvo kiek galima daugiau priveisti kanopinių žvėrių, visiškai neatsižvelgiant į tai, kad žvėrys niokoja miško jaunuolynus ir žemės ūkio kultūras.
Sovietmečiu miškai buvo valstybiniai, žemė kolchozinė, o visų lygių valdžios vyrai – aršūs medžiotojai. Tačiau nepriklausomoje Lietuvoje medžioklių politika turėtų keistis...
Medžioklės reikalus tvarkant Aplinkos ministerijai, atsisakyta vieningų žvėrių apskaitų (svarbiausia suskaičiuoti vilkus ir lūšis), nekontroliuojama kanopinių žvėrių gausa, stengiamasi gausinti šių žvėrių populiacijas, nors miškų urėdijos kasmet miško želdinių apsaugai nuo elninių žvėrių turi išleisti šimtatūkstantines pinigų sumas (keisčiausia, kad valstybiniai miškininkai priklauso tai pačiai Aplinkos ministerijai ir turėtų būti siekiama harmonijos tarp elninių žvėrių gausos ir miškų atkūrimo).
Pagal 2013 m. Lietuvos miškų ūkio statistiką dabar Lietuvoje miško žemės plotas yra 2174 tūkstančiai hektar. Imant pagal normas, leistino šernų tankumo vidurkį 11,5 žvėrių 1000-je hektarų, Lietuvos miškuose turėtų gyventi 25 tūkstančiai šernų. Tiek šernų turėtų būti pasibaigus medžioklės sezonui (vasario mėn. apskaitos metu). Kadangi šernų prieauglis 100proc., apie 25 tūkstančius jų reikėtų kiekvieną sezoną ir sumedžioti.
Ar ateis elninių žvėrių eilė?
Jeigu laikytume, kad Aplinkos ministerijos patvirtintos normos jau pasenę, Aplinkos ministerija galėtų užsakyti mokslo įstaigoms atlikti tyrimus šiuo klausimu. Tada paaiškėtų ir mokslo bei mokymo įstaigoms priskirtų medžioklės plotų reikalingumas.
O kol kanopinių žvėrių normos nepakoreguotos ir neatšauktos, matyt, reikėtų jų laikytis. Dabar gi kai kuriuose medžioklės plotuose viename tūkstantyje ha miško sumedžiojama 100 ir daugiau šernų, kai pagal normas maksimaliai tame plote turėtų gyventi tik 18 šių žvėrių. Blogai, kai žvėrių gausą puolama drastiškai reguliuoti tik kokiai nelaimei atsitikus: šernų skaičių suskubta mažinti afrikinio kiaulių maro akivaizdoje, o elninių žvėrių gausą, matyt, bus pradėta reguliuoti, kai šie žvėrys suniokos miško jaunuolynus, urėdijoms nepajėgiant jų apsaugoti įvairiomis, bet labai brangiomis priemonėmis.
Žvėrių gausą norint galima sureguliuoti normaliomis medžioklėmis, puoselėjant medžioklės tradicijas bei laikantis medžioklės etikos, bet tai reikėjo daryti nuolatos, o dabar medžiotojai verčiami ne medžioti šernus, o masiškai juos šaudyti. Ar reikėjo iki to prieiti ir kas dėl to atsakingas?
Marą aktyviausiai platins vilkai
Tačiau medžiotojai turėtų rimčiau atlikti žvėrių apskaitas, nustatydami įmanomai tikslesnį jų skaičių, o Aplinkos ministerijos pareigūnai galėtų daugiau kontroliuoti ne uždėtų kvotų šernų iššaudymui vykdymą, bet žvėrių apskaitas. Tik turint kiek galima tikslesnį šernų skaičių, galima projektuoti jų gausos mažinimo priemones. Bijodami, kad bus uždėtos didelės šernų iššaudymo kvotos ir ateityje, medžiotojai neturėtų dirbtinai mažinti miškinių kiaulių skaičiaus 2014m. vasario mėn. apskaitose, kurios jau čia pat.
Ir jeigu tikrai būtina (jau seniai reikėjo, bet anksčiau į raginimus miškus nepaversti kiaulynais niekas dėmesio nekreipė. Gal ne tie asmenys tai darė?) šernus masiškai iššaudyti, tai medžiotojams reikalinga parama, bent likviduojant maro virusu užsikrėtusius žvėris. Būtų gerai, kad būtų padengiamos bent maru užsikrėtusių šernų sutvarkymo lėšos.
Matomai tas afrikinis tikrai baisus, kad imamasi daug įvairių prevencinių priemonių netgi ugnies. Tačiau tvora nepastatyta. Ji bent dalinai būtų pristabdžiusi maro plitimą iš Baltarusijos.
Būtina neribotai medžioti ir vilkus
Vilkų mylėtojai (jų tarpe ir A.Butleris) pergyvena, kad tvoros trukdys vilkų, o gal ir lūšių migracijai ir Lietuvos stambiųjų plėšrūnų populiacijos nepasipildys Baltarusiškais individais. Bet veterinarijos specialistai teigia, kad vilkai gali būti patys didžiausi maro užkrato platintojai. Aiškinama, kad marą gali platinti erkės, varnos, krankliai, tačiau nutylima apie plėšriuosius žvėris. Nuo maro nugaišusių šernų dvėseliena maitinsis vilkai, lapės, kiaunės, mangutai.
Erkės savo šleivom kojom, nors ir daug jų turi, labai toli nenuropos. Nelabai jos mėgsta kabintis ir į paukščių plunksnas, o plėšriųjų žvėrių švelnūs kailiai joms tikrai patinka. Tad plėšrieji žvėrys marą platins ne tik patys tiesiogiai, bet ir pernešdami erkes.
Jeigu lapės, mangutai, kiaunės labai dideliais atstumais nemigruoja, tai Baltarusijos šernų maro židiniuose užkrėstos dvėselienos prisiriję vilkai per parą ar dvi gali atsidurti Alytaus miškuose, o, čia maro "estafetę" perdavę gentainiams, dar po dienos- kitos užkratą nunešti iki Kauno ar Kėdainių.
Žinau, kad užsitrauksiu vilkų mylėtojų nemalonę taip rašydamas, tačiau, kad vilkai plačiai klajoja po miškus, teigia jie patys, kai reikia vilkus skaičiuoti, tai gal nepradės aiškinti, kad dabar pasidarė sėslūs ir tūno visą žiemą tame pačiame kvartale.
Medžiotojai ir veterinarijos specialistai vilkus laiko galimais didžiausiais maro platintojais, todėl jų medžioklė turėtų būti leidžiama bent iki sezono pabaigos(iki balandžio 1d.) visoje Lietuvos teritorijoje be jokių limitų. Būtina mažinti ir kitų medžiojamųjų plėšriųjų žvėrelių gausą.
Vytautas Ribikauskas
Kauno rajono Medžiojamųjų žvėrių limitų nustatymo komisijos narys
