Nors magnolija yra šilumamėgis augalas, tačiau kai kurios rūšys auga ir vėsesnio klimato sąlygomis: Rytinio Tibeto aukštumuose, Kurilų salose, Šiaurinėje Japonijos dalyje. Iš šių rūšių išvestos veislės gali pakelti ir gana žemą temperatūrą, todėl Lietuvoje jas galima sėkmingai auginti. Vilniuje dar prieš keliasdešimt metų keliose vietose pasodintos japoninės magnolijos išaugo į didelius 6–7 metrus aukščio magnolijų medžius. Jie puikiai auga, neapšąla ir kiekvienais metais žydi nuostabiais baltais žiedais. Šilutėje magnolijos auga jau beveik šimtą metų. Čia jų galima rasti daugelyje vietų: prie savivaldybės, seniūnijos, dailės mokyklos ir kitur.
Magnolija (Magnolia) laikoma viena iš seniausių pasaulyje žydinčių augalų. Įvairūs šaltiniai skirtingai nusako jų amžių šioje žemėje, bet visuomet jis skamba įspūdingai, nes skaičiuojamas dešimtimis ar net šimtais milijonų metų. Sunku pasakyti, ar be proto ilga evoliucijos eiga ir archajiška biologinė sandara turi įtakos, kad šių gėlių žiedai tobulai žavūs, bet tai net nesvarbu, daug svarbiau, kad, kaip teigia specialistai, magnolijos puikiai prisitaiko prie besikeičiančios aplinkos. Iš Amerikos į Europą XVII–XVIII amžių sandūroje atvežti magnolijų medžiai dėl šių žiedų grožio čia ne tik sukėlė susižavėjimo bangą, juos vėliau imta sėkmingai auginti. Nors mūsų kraštą šie augalai pasiekė tik prieš šimtą metų, dabar, pasak Lietuvos dendrologų draugijos, čia sėkmingai auginame dešimties rūšių ir daugiau nei trisdešimties veislių magnolijas.
Magnolijas lengva atpažinti iš tiesaus pilkšvos spalvos kamieno, iš prigimties tvarkingos lajos ir, žinoma, malonų aromatą skleidžiančių stambių žiedų, primenančių ant šakų užrištus subtilių atspalvių šilko kaspinus. Žiedų spalvos įvairios: sniego baltumo, rožinė, purpurinė, violetinė ir net gelsva. Daugelis magnolijų žydi balandžio pabaigoje ir gegužę – vienos anksčiau, kitos vėliau, jų žydėjimo trukmė taip pat priklauso nuo rūšies, tad gali būti dvi savaitės ar net mėnuos. Dažniausiai medžiai sužydi prieš išsprogstant lapams ir tai dar labiau išryškina įspūdingą žiedų grožį. Žiedpumpuriai dideli, kartais nulinkę, žiedų skersmuo siekia 25 cm. Dekoratyvūs ir magnolijų vaisiai, puošiantys medį vasaros pabaigoje ir rudenį. Magnolijų dekoratyvumas geriausiai išryškėja pasodinus jas atskirai nuo kitų medžių ir krūmų: augalas turėtų būti gerai matomas iš arti ir toli, kad galėtume grožėtis jo žydėjimu. Kiti augalai turėtų sudaryti tik neutralų, įspūdį sustiprinantį foną; tam tinka spygliuočių gyvatvorė ar žalia veja, dar gali būti pastato siena. Magnolijų aukštis gali būti nuo dviejų iki keliasdešimties metrų. Yra tokių, kurios auga kaip kompaktiški krūmai. Jų laja dažniausiai būna taisyklinga, todėl medžio genėti nėra reikalo, nes jis to ir taip labai nemėgsta: paskui gali keletą metų nežydėti. Gali tekti nupjauti nušalusias ar nudžiūvusias šakeles: tai geriausia daryti augalui nužydėjus, kad ant nugenėtų šakelių spėtų susiformuoti žiedpumpuriai.
Magnolijoms tinkamiausios sąlygos yra šios:
Vieta. Ją magnolijai reikia parinkti saulėtą ir šiltą, kad žiemą būtų apsaugota nuo šaltų šiaurės bei vakarų vėjų. Kaip apsauga tinka pastato siena ar tanki augalų gyvatvorė. Atvirose vietose gerai jaučiasi nebent japoninės ir agurkinės magnolijos. Šie augalai nemėgsta ir skersvėjų. Medžio šaknys paviršinės, jos negali būti mindžiojamos, todėl reikia auginti toliau nuo tako. Jauni sodinukai nepakelia tiesioginių kaitrios vidurdienio saulės spindulių, tada lapai pagelsta. Bet kuo medis senesnis, tuo saulės reikia daugiau, tik tada jis džiugina žiedų gausa.
Žemė. Magnolijos nepakančios kalkingos žemės, nemėgsta skurdaus smėlio ar žvyro, todėl medį reikėtų sodinti ne arčiau kaip pusantro metro nuo pastato sienos, kad nebūtų kalkių, betono ar kitų statybinių atliekų. Dirva – lengva, puri, derlinga, būtinas ir geras drenažas. Magnolijoms tinka lengvai rūgštinė žemė, todėl augalus galima mulčiuoti spygliuočių žieve, durpėmis, tada mulčias apsaugos ir jų šaknis. Beje, šalia kamieno nereikėtų žemės giliai purenti, nes šaknys paviršinės.
Laistymas. Mėgsta drėgmę, todėl jaunus sodinukus gali tekti laistyti bent kartą per savaitę. Svarbu, kad žemė neperdžiūtų. Dideli augalai laistomi tik per sausras ir gausiai. Geriausia laistyti minkštu nusistovėjusiu vandeniu.
Tręšimas. Jei žemė skurdoka, magnolijos tręšiamos nuo pavasario iki liepos pradžios, kad greičiau augtų, stiprėtų ir atlaikytų neigiamą ekstremalių oro sąlygų poveikį. Rugpjūčio mėn. tręšti jau nebereikia (nebent specialiomis rudeninėmis trąšomis), nes medis ima ruoštis žiemai.
Persodinimas. Magnolijos sunkiai pakelia persodinimą, todėl paprasčiausia jas nuo mažens pasisodinti vazone – tokia geriausiai prigis, nebus pažeistos trapios jos šaknys.
Labiausiai magnolijoms pakenkia šalčiai ir nors neturime galimybės grožėtis visžalėmis magnolijomis, nes joms mūsų krašte per šalta, vis dėlto yra daug lapus metančių veislių, šie augalai gerai auga ir žydi Lietuvoje. Beje, priklausomai nuo vietovės, tad klimatinės zonos pajūryje galima auginti vienų rūšių magnolijas, o šiauriau – kitų. Visa tai prieš įsigyjant augalą reikėtų išsiaiškinti, o galima tiesiog pasižvalgyti į kaimynų, pažįstamų sodus ir ieškoti panašaus medelio. Jie parduodami ir paauginti, jau pasipuošę žiedais – tai patogu, nes nereikės laukti šešerius metus, kurių prireikia iš sėklos išaugintai magnolijai, kad pradėtų žydėti. Jau rudenį matyti būsimi magnolijų žiedai – tai žavūs pūkuoti pumpurai. Beje, jei pavasarį jie nudžiūvę, vadinasi, neatlaikė žiemos šalčių. Tiesa, didelį pavojų kelia ir pavasarinės šalnos, balandžio pabaigoje pakandančios besiskleidžiančius žiedus, bet čia su gamta nepasiginčysi: teks laukti kito, gal šiltesnio pavasario.
Lietuvoje dažniausiai auginamos šios magnolijų rūšys:
Japoninė magnolija (Magnolia kobus) – užauga iki 20–25 m aukščio medžiu, žydi dideliais ir baltais žiedais viena pirmųjų – balandžio pab.–gegužės pr. Yra sukurtų veislių, žydinčių baltai rožiniais žiedais. Tai viena atspariausių, bet ir aukščiausių magnolijų.
Žvaigždinė magnolija (M. stellata) – krūmas, užaugantis ~4 m aukščio, žydintis baltais, gausiais ir siaurais žiedlapiais žiedais panašiu laiku kaip ir japoninė magnolija. Dažnai želdynuose auginama veislė ‘Royal Star’, pasižyminti dar stambesniais žiedais nei rūšinis augalas.
Lelijažiedė magnolija (M. liliiflora) – žydi rožiškai purpuriniais žiedais gegužės–birželio mėn. Užauga iki 3–5 m aukščio krūmu. Želdynuose populiari jos veislė ‘Nigra’ tamsiai purpuriniais žiedais.
Dar būtų galima paminėti agurkinę (M. acuminata), plačiažiedę (M.x loebneri), Sulanžo (M. x soulangeana), skėtinę (M. tripetala) bei įvairius tarprūšinius magnolijų hibridus.
