Šis paukštis saugomas Laukinės gyvūnijos ir saugomų gyvūnų, augalų, grybų ir jų bendrijų įstatymų. Europoje globojama Berno konvencijos.
Dabar ši rūšis aptinkama tik Kuršių marių pakraščiuose ir Nemuno deltoje. Dažnesnë Kuršių nerijos
pakrančių seklumose. Kiek rečiau peri rytinėje Kuršių marių pusėje.
Praėjusiais metais paskelbta, jog – urvinė antis rasta perinti Žuvinto biosferos rezervate, Kumečių kaime.
Dažniausiai urvinės antys peri jūrų ar jų lagūnų pakrantėse. Lizdus suka smėlio kopose, medynų sąžalynuose, kartais arti vandens (dažniausiai išplautose ertmėse po pušų šaknimis), nemažai paukščių peri po pastatais ir žvėrių urvuose.
Įdomu tai, jog ši antis nėra didelė vandens mėgėja. Jos jaunikliai gerai nardo vandenyje, tačiau suaugę individai neria tik išgąsdinti. Vaikšto (ir netgi bėgioja) labai lengvai.
Veisimosi metu dažnai tupi ant uolų kraštų, šieno kupetų. Jų skrydis panašesnis į žąsų, nei į ančių – plasnoja galingais mostais.
Lizdą krauna patelė. Peri (8–12 kiaušinių) beveik mėnesį. Jaunikliai užauga per 2 mėnesius, lytiškai subręsta
antraisiais gyvenimo metais. Minta gyvuliniu (įvairiais vandens vabzdžiais, jų lervomis, smulkiais moliuskais) ir augaliniu maistu (vandens augalų sporomis, sėklomis ir minkštosiomis augalų dalimis).
Šalies populiaciją sudaro 30–50 perinčių porų, iš kurių daugiau nei 80 proc. - Kuršių nerijoje, kitos – rytinëje Kuršių marių pakrantëje.
Šioms antims didžiausią grėsmę kelia Kuršių nerijos pakrančių tvirtinimo darbai (pakrančių seklumų užsodi-
nimas nendrynais), padidėjęs lapių ir kitų plėšrūnų skaičius.
Siekiant gausinti urvinės anties populiaciją, joms reikėtų įrengti dirbtines lizdavietes.
Parenga pagal Lietuvos Raudonosios knygos informaciją
