Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (6)
Saulašarė

Lietuvoje auga net dešimt vabzdžiaėdžių augalų rūšių

Lietuvoje auga net dešimt vabzdžiaėdžių augalų rūšių. Tarp jų net trys saulašarių ir trys skendenių rūšys, LRT RADIJO laidoje „Sodai“ sako vabzdžiaėdžius augalus namuose auginanti biologė Gustina Leiputė. Ji pastebi, kad šie augalai dažnai vaizduojami siaubo filmuose, tačiau ramina, kad nei Lietuvoje, nei bet kur pasaulyje vabzdžiaėdžiai augalai žmonių nevalgo, nes dažniausiai jie – vos kelių centimetrų dydžio.

– Kai pas Jus į svečius ateina žmonės, kaip į vabzdžiaėdžius augalus reaguoja pirmą kartą?

– Dažnai žmonės net nesupranta, kad tai vabzdžiaėdžiai augalai, kol jiems neparodai, nepasakai. Jie dažniausiai nustemba, klausia – kaip maitinasi, kaip sugauna maistą, domisi.

– Bet juk tai ne vienintelis maistas – jie juk turi šaknis. Ar jie gali išgyventi be vabzdžių?

– Išgyventi gali. Jie prisitaikę gyventi ten, kur labai skurdus dirvožemis ir kur maisto medžiagų šaknimis jie nesugeba gauti. Dėl to jie prisitaikė lapais susigauti papildomų reikiamų medžiagų, pavyzdžiui, azoto ar fosforo. Be maisto jie kurį laiką gali išgyventi, bet paskui pradeda nykti, prastai ar tiesiog lėtai augti, nežydėti. Po dvejų ar trejų metų augalas gali visai nuskursti ir sunykti.

– Siaubo filmuose dažnai rodomi baisūs, net žmones gaudantis augalai. Dažnai kažkodėl jie būna panašūs į paprastąjį musėkautą, tik gerokai padidinti. Turbūt realiai gamtoje tokių didelių musėkautų nebūna?

– Tikrai taip. Jautrusis musėkautas yra nedidelis augalas, kurio visas aukštis virš žemės būna iki 10 cm. Tokio dydžio augalas laikomas labai didelių. Iš tiesų tai mažas augalas, kuris žmonių niekada nevalgė ir nevalgys. Vabzdžiaėdžiai augalai neįprasta grupė, kuri labai skatina vaizduotę – žolė maitinasi gyvūnais. Iš to tikriausiai ir kyla idėjos, kad galėtų būti didesnis grobuonis, besimaitinantis mėsa. [...] Siaubo filmams jie labai tinka – jie padidinami, pridedami ragai, rankos, judančios lianos. Iš tiesų tai yra augalas, tik jis šiek tiek neįprastas. Ant palangės juos tikrai saugu ir netgi smagu auginti.

– Savo didumu, baisumu jie nepasižymi. Gamtoje natūraliai augantys šie augalai nėra dideli?

– Priklauso nuo to, apie kuriuos augalus kalbame. Didžiausi vabzdžiaėdžiai augalai yra ąsoteniai. Jie sugeba užaugti iki 5–6 metrų. Auga lianomis, o jų gaudyklės – kabantys ąsočiai. Jie gali būti iki 30 cm dydžio. Mažas peliukas jau ten gali įkristi. Kai kurie ąsoteniai netgi sugeba susigauti tokį grobį ir maitintis mėsa.

– Pati turite daug vabzdžiaėdžių augalų, bet musės juk dabar neskraido. Ką darote? Kaip juos maitinate?

– Dalis vabzdžiaėdžių augalų dabar miega, nes jie kilę iš teritorijų, kuriose būna vėsus laikotarpis arba netgi žiemos laikotarpis. Pavyzdžiui, jautrusis musėkautas, kurį daugiausia žmonių žino, kilęs iš JAV, kur žiemos metu būna apie 0°C temperatūra. Kartais būna nedidelės šalnos, todėl jie ten paprasčiausiai užmiega. Kaip ir mūsų klevai ar jurginai, jie pereina į ramybės stadiją. Jiems nereikia nei šviesos, nei maisto.

Su tokiais miegančiais labai paprasta – jų nereikia maitinti, o tie, kurie maitinasi, pavyzdžiui, aktyviai augančias tukles ar heliamforas galima kartais pašerti, bet, kai saulės mažai, augalai lėtai juda, todėl jiems reikia nedaug maisto.

– Labai gražiai skamba – pašerti. Tai kuo šeriate? Kotleto juk neįdėsi.

– Ne, jiems prieskonių nereikia (juokiasi). Augalus galima maitinti, pavyzdžiui, sugaunant musę. Vasarą tai nėra sudėtinga. Užtenka atidaryti langą – vis tiek viena ar kita įskrenda. Jiems nereikia daug maisto – šerti galima kas dvi savaites. Kas augina akvariumines žuvytes, kurias šeria šaldytu maistu, uodo trūklio lervomis, gali duoti šiek tiek šio maisto. Taip pat galima nueiti į žvejų parduotuves ir nusipirkti gyvo maisto – musių lervų ar tų pačių uodo trūklio lervų.

– Ar apskritai sudėtinga vabzdžiaėdžių augalų priežiūra?

– Jiems reikia sąlygų, kad jie galėtų gerai, gražiai augti, žydėti ir klestėti. Pagrindinė sąlyga – substratas turėtų būti netrąšus. Netinka kompostinė, daržo ar gėlėms skirta žemė. Dažniausiai jie auginami natūraliose ir šiek tiek rūgščiose durpėse. Netinka rododendrams skirtos durpės, nes jos paprastai būna su trąšomis. Į vabzdžiaėdžiams augalams skirtą substratą dedamas smėlis, perlitas, vermikulitas – neorganinės substrato dalys, kurios padidina pralaidumą vandeniui, bet neįneša maisto medžiagų.

Kitas dalykas, dauguma šių augalų auga ten, kur natūraliai daug saulės, pavyzdžiui, atvirose pelkėse. Galima pagalvoti ir apie vieną lietuvišką vabzdžiaėdį augalą – saulašarę. Jei einate spanguoliauti, tikrai esate ją matę. Tai augalėliai mažyčiais lipniais lapeliais, kurie auga vidury pelkės. Jokios užuovėjos nuo saulės ten nėra. Tai tokia tipinė uogavietė, kur dirvožemyje mažai maisto medžiagų, daug saulės, minkštas vanduo. Tai labai svarbu.

Laistant vabzdžiaėdžius vandentiekio vandeniu, per metus ar dvejus vien dėl netinkamos vandens kokybės augalas gali sunykti. Be to, priklausomai nuo augalo, kai kuriems reikalingas, kaip minėjau, žiemos poilsis. Musėkautams, saracėnijoms, kai kurioms tuklių ar saulašarių rūšims reikalingas vėsus žiemojimas. Jei musėkautą visus metus paliksime augti ant tos pačios palangės, tikėtina, kad per metus ar kelis augalas sunyks. Jis prisitaikęs miegoti. [...] Dėl šios priežasties reikia žinoti, ką augini.

Ąsoteniams ramybės periodas nereikalingas. Jie kilę iš tropikų, kur visus metus būna pastovi temperatūra, niekada nebūna minusinės temperatūros. Dėl to jiems nuolat reikia šiltesnės temperatūros. Kambario temperatūra jiems labiau tinkama. Svarbu prisiminti, kad vabzdžiaėdžiai augalų nereikia jų tręšti, negalima to daryti. Jei gauna trąšų per šaknis, jie labai greitai sunyksta, nes nėra prie to prisitaikę. Tuo vabzdžiaėdžiai skiriasi nuo kitų kambarinių lapinių augalų.

– LRT RADIJO klausytoja domisi, kokius vabzdžiaėdžius augalus būtų galima auginti šiltnamyje, kad apsigintų nuo baltukų ir nereikėtų naudoti cheminių priemonių?

– Vabzdžiaėdžiai sugauna įvairius kenkėjus, ne tik muses. Ąsoteniai ar saracėnijos labai gerai sugauna vapsvas, tačiau, norint apsiginti taip, kad nereikėtų naudoti cheminių priemonių, vabzdžiaėdžiai augalai netinka, nes jų reikėtų auginti labai daug.

– Svarbiausius principus, kaip prižiūrėti, nusakėte. Turbūt reikėtų detaliau pakalbėti apie populiariausius augalus. Kaip supratau, jautrusis musėkautas – bene populiariausias?

– Taip, sakyčiau, kad Lietuvoje tai yra vienas populiariausių vabzdžiaėdžių augalų. Kitas pagal populiarumą ir tai, kaip dažnai galima atrasti prekybos centruose bei gėlių parduotuvėse, – ąsotenis. Jų abiejų laikymo sąlygos skiriasi.

Jautriajam musėkautui reikia daug saulės, negalima pilti jokių trąšų ir reikalingas ramybės periodas. Ąsoteniui reikalinga tolygi temperatūra – kambario temperatūra jiems tikrai tinka. Pakabinti tiesioginėje saulėje jie gali nudegti. [...] Ne veltui sakau, kad ąsotenis kabinamas, nes tai liana. Net nusiperkus mažą sprindžio dydžio augalėlį, per metus ar dvejus jis gali užaugti iki pusmetrio ar metro. Kadangi šis augalas liana, jis arba svyra, arba lipa. Jei būna pakabinamas prie užuolaidų – įsikabina į užuolaidas ir kaip kačiukas jomis lipa aukštyn.

– Ar šie augalai gali sirgti, ar vis dėlto yra stiprūs?

– Sirgti gali, bet tai būna retai. Dažniau pasitaiko kitų bėdų. Pavyzdžiui, visas ąsotenių gražumas – kabantys ąsočiai, gaudyklės, kuriose jau yra šiek tiek vandens. Būna, kad žmonės nusiperka parduotuvėje ir po kurio laiko sako – metus ar dvejus neužaugino nė vieno ąsočio. Iš tikrųjų būna, kad dar prekybos centruose ar net ūkiuose, kur ąsoteniai buvo užauginti, juos patręšia. Nereikia jų tręšti ir nereikia persistengti su maistu, nes sotus ąsotenis neaugina ąsočių, tačiau tai ne liga.

Kartais ant ąsotenių lapų atsiranda rudos dėmės. Tai kartais būna grybinis susirgimas. Kartais padeda didesnis vėdinimas, tolygesnis drėgmės palaikymas substrate. Šiaip jie nėra labai sergantys augalai. Natūraliai ąsotenių gaudyklės po kurio laiko numiršta, nunyksta. Jas galima visiškai sudžiuvusias nukirpti, pašalinti.

Musėkauto lapai taip pat kas kažkiek laiko apmiršta. Nereikia stebėtis, jei rudeniop, artėjant žiemai, kai mažėja saulės, augalas natūraliai pradeda naikinti lapus. Tuo nereikia stebėtis, nes augalas tiesiog pereina į ramybės stadiją.

– Ramybės stadija dar tęsiasi. Kada jie pradeda busti? Ar reaguoja į kalendorių, ar į saulę?

– Jei tai musėkautas, jis reaguoja į saulės kiekį, nes tai saulę mylintys augalai. Taip pat ir saulašarė. Geriausia, jei žiemos sezonu augalai laikomi vėsesnėje vietoje, [...] vasarį ar kovą, kai pradeda daugėti saulės, [...] juos ištraukti ir dėti ant palangių. Per savaitę, dvi ar tris jie pabunda, pradeda leisti naujus lapus.

– Jau užsiminėte, kad Lietuvos miškuose galima sutikti saulašarę. Ar dar koks nors vabzdžiaėdis augalas auga?

– Saulašares galima sutikti pelkėse, nes tai yra daug saulės reikalaujantis augalas, bet jų Lietuvoje auga netgi trys rūšys. Taip pat auga trys skendenių rūšys, viena aldrūnės ir viena tuklės rūšis. Dažniausiai skendenis labiausiai patraukia visų dėmesį, kai jį paminiu, nes tai labai „paskenduoliškas“ pavadinimas. Tai iš tikrųjų yra vandens augalas, kuris auga uždumblėjusiuose, užpelkėjusiuose ežeriukuose. Visas jo gyvenimas vyksta po vandeniu, išskyrus žydėjimą. Būna, kad prieini prie kokio ežeriuko, o jo paviršiuje – maži geltoni žiedeliai per centimetrą ar penkis virš vandens pakelti. Tai dažniausiai būna vienas iš žydinčių skendenių.

– Jis savo maistą gaudo tais žiedeliais ar po vandeniu?

– Ne, žiedeliai skirti giminei pratęsti, o visas gyvenimas vyksta po vandeniu. Šis augalas turi nedideles 1–2 mm dydžio pūsleles, kuriose yra vakuumas. Kai koks nors vandens padarėlis – ciklopas, dafnija ar kitokia smulkmė – praplaukia pro šalį ir sujudina jautrųjį plaukelį, pūslelė staigia atsidaro. Kadangi joje yra vakuumas, į vidų įtraukiama viskas, kas yra aplinkui. Su dalimi vandens papuola ir tas vandens gyvis, kurį augalas suvirškina ir jo maisto medžiagas pasisavina.

– Tai – unikalios savybės. Lietuvos raudonojoje knygoje turbūt irgi įrašyti kai kurie šie augalai?

– Lietuvoje yra tikrai ir saugomų, į raudonąją knygą įtrauktų augalų. Daugumą skendenių galima gana dažnai pamatyti, jei nueinama į tinkamas vietas, kur jie gali augti. Jį atrasti tikrai paprasta, bet reikia žinoti, į ką ir kur žiūrėti.

Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Skaitomumo indikatorius

157417893
Tiek kartų perskaityti* visi grynas.lt straipsniai

* Indikatoriuje skaičiuojama, kiek skaitytojai iš viso perskaitė publikacijų nuo GRYNAS.lt starto (2010 gruodis)

Apklausa

Copyright © 1999-2016 DELFI. All rights reserved.  Atsakomybės apribojimas