L. Klimka. Metas orės pradžiai

Žvarbaus ir šaltoko oro proveržiai kiek pristabdė pavasario žingsnius. Bet žaluma vis tiek skleidžiasi. Kaip gi kitaip: per tą apgaulingą balandžio mėnesį diena pailgėja net porą valandų.

Štai antradienį jos trukmė – 13 valandų ir 35 minutės. Gamtininkai sako, kad pavasaris į mūsų kraštą ateinąs trimis bangomis: šviesos, vandenų ir žalumos. Šviesos – tai kai diena įveikia naktį, apie lygiadienį. Vandenų – polaidis, ištirpus sniegui ir ledams nuo ežerų. O žalumai dabar pats laikas, nes  yra toks priežodis: „balandžiui atėjus, Viešpats atidaro savo stoginę“. Ir nepasislėps ta žaluma netgi šalnoms sugrįžus... Pasak Simono Daukanto, tai esanti jorė. Tada jau metas ir apie orę galvoti; net žodžiai panašūs: jorė – orė. 

Tingėti nėra kada

Išvagoti dirvą – šventas darbas, tai visų žemės ūkio darbų pradžių pradžia. Kaimo senoliai sakydavo, kad pavasario darbai lipa ant kulnų. Labai svarbu arimą laiku pradėti, taisyklė tokia: pavasarį atsiliksi dieną – rudenį būsi atsilikęs savaitę. 

Tradiciniai orės papročiai kitados buvo visų puikiausiai žinomi ir uoliai praktikuojami. Šiandien jie mums įdomūs tuo, kad yra kilę iš senosios baltų religijos ritualų, kuriais būdavo pagarbinamos žemės derlingumą globojančios dievybės bei žmogaus duonpelnystės darbas.

Artojas vagoti dirvą išeidavo, kai teka beržo sula ir jau žemė „užgriausta” – pirmasis griaustinis nuaidėjęs. Arti pradėdavo anksti rytą, kad gretimame rėžyje nerastų dirbant. Manyta, kad antraip bus „užartas” – jo pasėti javai blogai dygs. O jeigu pirmas išvagos lauką, visas derlius į jo plotus subėgs. Rytmetį gerai išsiprausęs, persirengęs švariais drobiniais marškiniais išeidavo arti kaip į šventę. Šeimininkė artoją palydėdavo: vartus atkeldavo, botagą panėšėdavo, sėkmės palinkėdavo.

Jaučius ar arklius prieš darbą pasmilkydavo švęstomis žolelėmis, verbos kadagiu ar ruginiais miltais. Prieš kinkydamas arklį, artojas jį triskart apvesdavo aplink arklą. Pabučiavęs žemę, persižegnojęs vagoti pradėdavo prieš vėją arba šiaurės kryptimi – kad javų nepultų kenkėjai. Gerai, jeigu tądien pučia šiaurys – piktžolių pasėliuose tikrai nebus. Kartais pirmąją vagą apvarydavo aplinkui visą lauką, tikint, kad taip apsaugotų nuo audrų. Praardavo ir kryžmai: dvi vagas skersai, dvi išilgai.

Pirmajam arimui - gausybė prietarų

Skirtingose krašto vietovėse papročiai būdavo vis kiek kitokie. Pirmąją vagą išvaryti reikėdavo rimtai nusiteikus, nešūkaujant, nešvilpaujant, vengiant atsigręžti atgalios. Antraip paukščius ar kokią piktą dvasią prisišauksi. Pirmąsias šešias vagas reiktų išvaryti neniukinant arklių – visą vasarą tada būtų nenartūs ir lengvai suvaldomi. Kad neužsimiršus, tris akmenukus į burną įsidėdavo. Štai kiek mitinių atodairų – kad tik darbas būtų sėkmingas!

Ir dar labai įdomus paprotys – pirmos vagos velėną užversti atgal. Sakydavo, tai tam, kad karvės tais metais pieningos būtų. Šis prosenoviškas tikėjimas neabejotinai bus atsiradęs iš Žemės gimdytojos įvaizdžio. Manyta, kad artojas įskaudina Žemės dvasią, išdraskydamas jos nugarą. Tad ji galinti supykti ir nebeauginti vešlios pievų žolės. Užvertus velėną atgal, dievybės atsiprašoma ir tarsi užgydomos jos žaizdos. Tada ir gyvuliams pašaro užteks, ir duonelei rugiai užaugs. Kartais pirmojoje vagoje apardavo duonos riekutę – auką Žemės dievybei, kad dovanotų gerą derlių. Šią „arklo duoną”, išvaręs pirmąją vagą, artojas, nupurtęs žemes, ir pats valgydavo, ir arkliams duodavo. Kitur parnešdavo namo, padalydavo šeimynai ir gyvuliams.

Grįžtantį iš lauko ir žengiantį per slenkstį artoją šeimininkė ar kuri iš šeimos merginų, pasilypėjusi kuo aukščiau, perliedavo vandens kaušeliu. Taip būdavo linkima, kad vasarą dirvonai neišdžiūtų, kad javai iš dirvos griūtų. Ir kad arkliai per darbymetį sveiki ir stiprūs išliktų, nezyliotų. Liedavo būtinai iš viršaus, nes taip šaukiamasi vasaros lietaus. Tada išpraustą šeimininką visos bučiuodavo ir sodindavo prie stalo. Pirmiausia patiekdavo kiaušinienę iš poros kiaušinių, sudėtų per Gandrinę, – visų darbų sėkmei. Iš namų pirmosios vagos dieną šeimininkė niekam nieko neskolindavo, kad skolintojas laimės neišneštų iš namų. Sakydavo, kad ir noragai dėl to skolinimo greičiau sudyla. Nemėgdavo seniau lietuviai kito geru naudotis...

Derliaus prašyta iš įvairių dievų

Arklą kitados darydavo iš perkūno trenkto ąžuolo. Mat buvo tikima, kad toks usnis iš dirvos išnaikina. Juk dygiosios usnys – velnio augalas. Šiame paprotyje, beje, slypi užuomina į senovišką mitą apie baltiškų dievybių Perkūno ir Velino nesantaiką. Perkūno žaibu pašventintas arklas naikina velnio usnis. Naujai pagamintas arklas dar būdavo pertraukiamas per ugniakurą – ugnis jo galias dar labiau sustiprinanti.

Baltų genčių žmonės, pradėję verstis žemdirbyste mūsų klimato juostoje labai anksti, II tūkstantmečio prieš Kristaus gimimą viduryje, neabejotinai turėjo ir dieviškųjų žemės globėjų įvaizdžius.

Istoriografijos šaltiniuose dažnai minima Žemyna, kurios būdavo prašoma žemės darbų sėkmės: „Žemynėle, žiedkelėle, pakylėk mūsų rankų darbus!” O Žemynos vyras ar brolis Žemėpatis globodavęs atskiros šeimos įdirbamos dirvos plotą. Panašią funkciją bus turėjęs ir Martyno Mažvydo „Ketekizme“ minimas Lauksargis. Truputis žinių esama ir apie baltiškąsias orės pradžios apeigas. Štai Prūsijoje, prieš išeinant arti, būdavo pagerbiamas dievas Pergubrius. Jis pašlovinamas tokiais žodžiais: „Tu nuveji žiemą, tu grąžini pavasario smagumą, per tave laukai ir sodai žydi, per tave slėniai ir miškai žaliuoja!”

Pavasarėjančiame danguje žemdirbiai matydavo artojų žvaigždes. O šalia jų esanti ryški žvaigždė – tai valgio nešėja. Kitas šios žvaigždės lietuviškas įvardas – Tikutis. Reiškiantis paukštį, dar vadinamą perkūno oželiu, kuris „mekena“ prieš audrą. Ir šis pavadinimas gerai pritinka dangiškojo artojo įvaizdžiui, nes pagal papročius arti būdavo pradedama pirmajam griaustiniui pažadinus žemę.

Žinoma, vakare šių šviesulių reiktų dairytis arti horizonto, tarsi bevagojančių dirvą. Tokią žvaigždžių konfigūraciją neblogai atitiktų Dvynių, Vežėjo, taip pat Oriono žvaigždynų ryškiausios žvaigždės. Du jaučiai – tai astronomų įvardijimu dvynės žvaigždės Kastoras ir Poluksas, artojas – Betelgeizė (Orione) arba Prokionas (Šunelyje), valgio nešėja – Kapela Vežėjo žvaigždyne. Pasigėrėkime šių žvaigždžių spindesiu pavasarėjančio dangaus skiaute...