Vienintelis atvejis, kai kurtinio rega sušlubuoja – tai prietema. Kaip ir visi vištiniai paukščiai, kurtiniai prieblandoje mato prastokai. Tikriausiai kurtinių akylumas bei atsargumas ir gelbėjo šiuos paukščius nuo išnykimo per ilgą jų medžioklės istoriją.
Sklinda gandai apie „proto užtemimus“
Besigilinantiems į kurtinių gyvenimo subtilumus žinoma ir neįprastų šių paukščių elgesio atvejų. Kartais per tuoktuvių įkarštį žmogus prie kurtinio galėdavo prieiti labai arti, paukščiai net leisdavosi sugaunami. Pasakojama, kad kurtiniai skrido į kaimus, prie žmonių ir tupinėdavo gerą pusdienį mažai kreipdami dėmesio į aplinką. Tokie kurtinių savotiško pamišimo atvejai paprastai siejami su tuoktuvėmis, tačiau tai nėra tiesa, nes ypač drąsių kurtinių tenka sutikti įvairiu metų laiku, o tokie „proto užtemimai“ būdingi ir patinams, ir patelėms.
Daug panašių atsitikimų iš patikimų žmonių teko girdėti ir man. Kai kurie pasakotojai kartais turėdavo netgi nuotraukų. Aš pirmą drąsų kurtinį sutikau maždaug prieš aštuonerius metus. Kovo mėnesio pradžioje, tuoktuvėms dar neprasidėjus, Labanoro girioje jis skrisdavo prie meškeriotojų, sutūpusių ant ežerų ledo. Prisileisdavo per dešimt žingsnių ir arčiau, buvo sugautas ir vėl paleistas. Šiemet toks atsitikimas pasikartojo vėlų rudenį, spalio paskutinėmis dienomis.
Paskambino kolega Rimantas Nalivaika ir sako: į Linkmenų medelyno kiemą atskrido kurtinys. Negi praleisi tokią progą. Nieko nelaukdamas išdūmiau į medelyną.
Miške išrankūs, „svečiuose“ - tinka viskas
Atvažiavęs paukštį radau tupintį kiemo viduryje augančioje tujoje, gal pusantro metro aukštyje. Einant artyn, jis šiek tiek susijaudino, bet man sustojus tuoj aprimo ir nušokęs žemėn ėmė lesinėti kieme lyg kokia višta. Artinantis kurtinys truputį atsitraukdavo, bet sustingus tuoj aprimdavo ir pats prieidavo per kelis žingsnius.
Kurtinys niekur neskubėjo, tiesiog ramiai lesinėjo kiemo augalus. Jam tiko viskas, kas augo darže: piktžolės, petražolės, aviečių lapai ir uogos. Tai atrodė kiek keistai, nes miške kurtiniai palyginti išrankūs. Žiemą didžiausią jų maisto dalį sudaro pušų spygliai, rudenį – drebulių lapai, vasarą – mėlynės.
Taip su kolega Rimantu fotografuodami lydėjome paukštį po Linkmenų miestelį. Šis kartais pakildavo skristi, tūpė į liepas ir obelis, bet tuoj vėl leisdavosi palesinėti į kiemus ir daržus, visai prie čia dirbančių žmonių.
Keliavome paskui kurtinį ir žmonėms aiškinome, kad tai retas į Raudonąją knygą įrašytas paukštis, prašėme jo neliesti. Vakarop taip ir palikome nutūpusį į kiemo obelį. Tegalėjome jam palinkėti sutikti tik gerus žmonės.
Tokių paukščių likimas anksčiau ar vėliau baigiasi tragiškai. Skrydžiai į kaimus kartojasi, ne visi į tai žiūri geranoriškai. Be to, kurtinys nesisaugo šunų, automobilių, tad jam išgyventi žmonių aplinkoje galimybių lieka tikrai nedaug.
