Senvagių paslaptys
Nevėžio senslėnis – didžiausia ne tik parko, bet ir visos Vidurio Lietuvos žemumos vertybė. Pasak parko direktorės Almos Kavaliauskienės, upės slėnis vertingas tiek gamtine, tiek kultūrine, tiek rekreacine prasme. Gilų lovio pavidalo senslėnį, kuriuo savo tamsią srovę gena Nevėžis, suformavo ledyno tirpsmo vandenys. Upės vaga daugybę kartų keitė kryptį, tad šiandien slėnis sėte nusėtas senvagėmis, forma panašiomis į laimės simbolį pasagą. 30 km upės ruože, kuris patenka į parko teritoriją, jų suskaičiuojama daugiau kaip šimtas.
Daugiausia senvagių matoma vasarą, kai vanduo Nevėžyje teka savo vaga. Kai kurios senvagės dar jungiasi su upe, kitos virtusios mažučiais ežerėliais, kurie sausringu metu išdžiūsta. Ten, kur telkšo ežeriukai, yra savita augalija ir gyvūnija – visai kitokia negu tekančiame vandenyje.
Mažoji Venecija
Pavasarį Nevėžio slėnis labai pasikeičia – ūmai patvinsta, išsilieja iš krantų, senvagių nebematyti. Slėnis virsta dideliu ežeru, kuriame apsistoja daug vandens paukščių. Tarp jų galima išvysti ir saugomų rūšių: mažąją žuvėdrą, didįjį dančiasnapį, baltąjį garnį, jūrinį erelį, žuvininką, šaukštasnapę antį ir kt. Potvyniui atslūgus slėniu nuvilnija į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų griežlių, švygždų ir kitų sparnuočių giesmės.
Kol nebuvo užtvankos ties Panevėžiu, Nevėžis kartais taip patvindavo, kad apsemdavo ne tik slėnį, bet ir šalia esančią Krekenavą. Per didžiausius potvynius 1952 m. ir 1958 m. miestelis buvo virtęs mažąja Venecija. Šiandien apie tai primena tik senos fotografijos, eksponuojamos Lankytojų centre. Tiesa, kartais ledų sangrūdos vis dar apgadina per Nevėžį nutiestus „beždžionių“ tiltus.
Daugybę metų po žemaičių krikšto įkurtas miestelis garsėja stebuklingu Dievo Motinos paveikslu, esančiu Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje. Tikima, kad paveikslas grąžina žmonėms sveikatą, saugo nuo nelaimių.
2011 m. bažnyčia paskelbta mažąja bazilika.
Liepų alėja, verta kino juostos
Kadaise Krekenava buvo svarbi prekybos kryžkelė. Per ją ėjo sausumos prekybinis kelias iš Kauno į Livoniją, o Nevėžiu plaukiojo pirklių laivai, todėl upėje nebuvo leidžiama statyti malūnų ir užtvankų. Malūnai čia pradėjo kilti tik XVIII–XIX a. Deja, šiandien parke iš keturių buvusių malūnų nebėra nė vieno.
Mažai belikę ir dvarų, kurių palei Nevėžį – laikytą Aukštaitijos ir Žemaitijos riba, buvo išties daug. Parko teritorijoje stūksojo apie dvi dešimtis dvarų. Šiandien tik keliose dvarvietėse tebestovi pastatai. Daugelyje buvusių dvarų telikę želdynai. Tačiau kai kurias dvarvietes naujam gyvenimui prikelia menininkai.
„Labai džiaugiamės turėdami 263 metrų ilgio Daniliškio liepų alėją. Joje auga net 360 liepų. Kadaise čia buvusi labai graži dvarvietė, o jos alėja, sakyčiau, ir šiandien verta kino juostos, tik dar neatrasta mūsų kūrėjų“, – kalbėjo parko direktorė A. Kavaliauskienė.
Gamtiniai atradimai
Anksčiau parke nebuvo žinoma ir apie plačiąją platužę – tipišką kertinių miško buveinių rūšį. Ten, kur auga ši kerpė, galima ieškoti ir kitų retenybių – grybų, samanų bei kerpių. Prieš kelerius metus parke buvo rastas labai savitas, taip pat itin retas augalas – raudonžiedis berutis. Tarp viksvynų augančią retenybę galima pastebėti nebent vasarai baigiantis, kai ji pražysta mažais raudonais žiedais.
Nevėžio slėnis – viena iš nedaugelio Lietuvos vietų, kur yra ir didžiųjų džioveklių. Šie parazitiniai augalai auga ant didžiažiedės bajorės šaknų. Didžiajai džioveklei, skirtingai nei daugumai kitų augalų, visai nebūdinga žalia spalva, ji visada ruda, nes neturi chlorofilo.
Susipažinti su kai kuriais slėnio augalais galima Lankytojų centre. Čia eksponuojami iš parko miškų bei pievų surinktų ir sudžiovintų augalų pagaminti skaidrūs plastikiniai inkliuzai. Beje, kad ir koks metų laikas būtų už lango, centre visada galima pasimėgauti ir tikrais samanų bei miško kvapais, pasiklausyti sparnuočių ir gyvūnų balsų.
Savo kraštą pamato kitomis akimis
Šiltuoju metų laiku susipažinti su gamtinėmis ir kultūrinėmis Krekenavos regioninio parko vertybėmis smagu minant dviratį. Parką galima apvažiuoti iš abiejų Nevėžio pusių, pasinaudojant šiaurinėje ir pietinėje teritorijos dalyje per upę įrengtais kabančiais „beždžionių“ tiltais. Dviračių takai jau suplanuoti, rengiamasi juos paženklinti. Taip keliaujant patogu aplankyti visas įdomesnes parko vietas, pasiekti Pašilių stumbryną, už parko ribų esančią garsiąją Paberžę arba Linų muziejų, užsukti į J. Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejų, pasidairyti nuo įspūdingojo Bakainių piliakalnio, iš trijų pusių juosiamo Liaudės upelio. Po parką patogu taip pat keliauti pėsčiomis ir automobiliais.
Pastaruoju metu Nevėžio upę atranda vis daugiau mėgstančių keliauti baidarėmis. Per visą parko teritoriją driekiasi vandens turizmo maršrutas. Yra poilsiavietės, rengiamos naujos poilsio vietos. Visi galimi maršrutai vaizdžiai pateikiami Lankytojų centre. Netrukus prie Lankytojų centro iškils apžvalgos bokštas, nuo kurio atsivers upės slėnio panorama, įmantriai išsiraitę Nevėžio vingiai.
Kartkartėmis parko darbuotojai pakviečia pabraidyti po pelkę. „Mūsų pelkė apsausinta, maža, palyginti su Žaliosios girios ar link Žemaitijos esančiomis pelkėmis. Tačiau joje galima pamatyti, kaip atrodo žemapelkė, tarpinės pelkės ir aukštapelkės fragmentai, susipažinti su būdingiausiais pelkių augalais“, – sakė J. Auglys. Tokius žygius jau išbandė ne tik atvykėliai, bet ir vietos gyventojai.
Nors prieš kelerius metus parko direkcija sulaukdavo priešiškų vietinių žmonių nuomonių, tačiau pakeitus teisės aktus, parengus laisvesnį reglamentą gyventojams, verslininkams ir ūkininkams, trinties tarp parko administracijos ir gyventojų neliko. „Į Lankytojų centrą dažnai užsuka vietiniai, atsiveža savo svečius, gimines, draugus. Neretai žmonės prisipažįsta, kad nors tiek metų čia gyvena, tačiau nemanė, jog jų kraštas toks gražus, pamato jį kitomis akimis“, – džiaugėsi parko direktorė.
Parko simboliui stumbrui iškilo grėsmė
Šiandien kasdienius parko darbuotojų rūpesčius temdo ne kokie nors nesutarimai su vietiniais žmonėmis, o valdininkų sprendimas dėl parko simboliu tapusių stumbrų.
„Prieš keturiasdešimt metų pirmuosius stumbrus iš aptvarų paleidus laisvai gyventi į Pašilių mišką, įsižiebė viltis, kad Lietuva vėl taps šių didingų žvėrių kraštu. Tačiau dabar Aplinkos ministerijos valdininkai dėl ūkininkams kasmet mokamų didelių sumų už stumbrų padarytus nuostolius pasėliams ketina laisvėje gyvenančius gyvūnus sugaudyti, išvežti į kitas saugomas teritorijas, uždaryti į aptvarus ar net leisti medžioti“, – apgailestavo A. Kavaliauskienė.
Kėdainių rajone esanti banda, kurią sudaro apie 40 gyvūnų, iš tiesų kelia rūpesčių, tačiau parko teritorijoje gyvena vos 14–16 laisvų stumbrų. Parko darbuotojų teigimu, tokia banda tikrai nepadaro didelių nuostolių, taigi jos nereikėtų liesti. Krekenaviečiai stebisi, kodėl valdininkai pabrėžia stumbrų daromą žalą pasėliams, o viešai nekalba apie tai, kiek valstybei atsieis naujų aptvarų įrengimas, jų priežiūra ir panašūs dalykai.
„Ar ateityje stumbrai laisvai klaidžios po Lietuvos girias, ar priklausomi nuo žmogaus žvalgysis iš už aukštų tvorų?“ – retoriškai klausia parko direktorė A. Kavaliauskienė.
