Nauju tyrimu nustatyti stulbinantys paukščių čiulbėjimo pokyčiai per pastaruosius 30 metų, praneša clickgreen.org.uk. Tyrimas atskleidė, kad žvirbliai San Francisko Presidio rajone pakeitė savo čirškimą, kad būtų girdimi didėjančioje automobilių signalų ir variklių gausmo kakofonijoje.

„Tyrimas rodo stiprų ryšį tarp čiulbėjimo ir triukšmo pokyčio,“ – teigia George Mason universiteto biologijos bakalauro programos docentas David Luther. „Kiek žinau, tai yra pirmasis tyrimas, nagrinėjantis čiulbėjimą per tam tikrą laiką ir lyginantis praeities bei dabartines paukščių giesmes“.

Tyrime „Paukščių giesmės neatsilieka nuo miesto gyvenimo: miesto čiulbesio pokyčiai ir įtaka komunikacijai laikui bėgant“ lyginamas čiulbesys nuo 1969 m. iki šiandienos. Be to, mokslininkai išsamiai tiria, kaip San Francisko gatvėse išaugo triukšmas nuo 1974 iki 2008 m.
D. Luther reiškiniu domėjosi kartu su Tulane universiteto ekologijos ir evoliucinės biologijos docente bei Luizianos valstybinio universiteto Gamtos mokslų muziejaus moksline bendradarbe Elizabeth Derryberry. „Mes sukūrėme šį dirbtinį pasaulį, nors dauguma pasakytų, kad tai – realus dabartinis pasaulis, kuriame pilna įvairaus triukšmo – transporto, lapų pūstuvų, oro kondicionierių,“ – pažymi D. Luther.

„Lygiai taip pat, kaip mes pakeliame savo balsą norėdami būti išgirstais, kai po šalį pravažiuoja automobilis, paukščiai, įsikūrę savo namus prie judrių sankryžų, turi čiulbėti šiek tiek garsiau,“ –aiškina D. Luther. Tačiau pastebėta, kad pakito ne tik garsas - dauguma paukščių nustojo čiulbėti kai kurias senąsias melodijas, nes jos neprasiskverbia per triukšmą.

Mokslininkai tyrė baltųjų karūnuotųjų žvirblių Zonotrichia leucophrys patinėlius. Autoriai teigia, kad net tos pačios rūšies paukščiai čiulba skirtingai. „Kai kurios paukščių rūšys čiulba skirtingomis „tarmėmis“, tarsi lygintume žmonių kalbą Teksase, Kalifornijoje ar Niujorke – net skirtinguose Niujorko rajonuose,“ – sako D. Luther.

Žvirbliai čirena žemais, vidutiniais ir aukštais dažniais. „Beveik visas žmogaus sukurtas triukšmas yra labai žemų dažnių. Paukščiai dažnai čiulba toje žemų dažnių juostoje,“ – sako D. Luther. „Puiku, jei aplink nėra transporto, tačiau, esant triukšmui, žemų tonų paukščiai išgirsti negali“.

Taigi, sparnuočiai pakeitė savo melodiją. Remiantis garsaus ornitologo Luis Baptista 1969 m. įrašais, Presidio rajono žvirbliai čirendavo trimis skirtingais dialektais. Po maždaug 30 metų, D. Luther, dirbdamas kartu su L. Baptista, pastebėjo, kad iš trijų dialektų liko tik du, o aukštesnių dažnių „tarmė“ tapo vyraujančia ir oficialiai pavadinta „San Francisko dialektu“.

Čiulbėjimas turi būti išgirstas ne tik dėl gražaus skambesio – paukščiai jį naudoja tarpusavio susikalbėjimui, konkurentų įspėjimui ir draugų pritraukimui.

„Jeigu jūs pakliūtumėte į paukščio teritoriją ir paleistumėte tos pačios rūšies čirenimą, jis manytų, kad į jo teritoriją įsiveržė konkurentas,“ – sako D. Luther. „Tai būtų tas pats, jei savo namuose išgirstumėte svetimus balsus“.

Jei varžovas negali išgirsti perspėjimo, įsiveržimas į kitą teritoriją gali baigtis paukščių peštynėmis, o šios – traumomis ar mirtimi.
Norėdami atlikti tyrimą, mokslininkai nustatė 20 žvirblių teritorijas didelio eismo, ypač rytinio piko, srityse. Jie įjungė grotuvo garsiakalbį, paleido 1969 m. bei 2005 m. žvirblių čirškesį ir laukė reakcijos.

„Į dabartinę melodiją paukščiai reagavo kur kas labiau nei į istorinę,“ – tikina D. Luther. „Girdėdami 1969 m. čirenimą, jie negalvojo, kad paukštis kelia didelę grėsmę“.

Šis tyrimas kelia kitą klausimą – ar patelėms reikšmingas toks pakitimas? „Mes norime suprasti, kaip patelės reaguoja ir atskiria pasikeitusias melodijas,“ – sako E. Derryberry.

Baltieji karūnuotieji žvirbliai yra įdomūs paukščiai, nes jų čiulbesys pasikeitė kartu su triukšminga aplinka, tęsia E. Derryberry. „Dauguma kitų paukščių rūšių nesugebėjo prisitaikyti ir gyventi miesto aplinkoje“.