Klystate manydami, kad vilkai yra nejautrūs kraugeriai

 (14)
Lietuvoje – vasaris. Diena ilgesnė pora valandų. Tai labai daug ir to jau nereikia ieškoti. Šviesa mus anksčiau sutinka ryte ir vis vėliau palydi kas vakarą. Antradienį yra Užgavėnės – diena, kuri svarbi daugeliu savo ženklų. Per Užgavėnes keliauja persirengėliai, Lašininis kovoja su Kanapiniu ir Kanapinis visada laimi. Būna sudeginama Morė, o visos linksmybės užbaigiamos skandavimu „Žiema, žiema, bėk iš kiemo“. Sako, kad dažnai tokio ženklo žiemai pakanka, tad ji pradeda ruoštis namo.
Vilkai
Vilkai
© Shutterstock nuotr.

Tačiau kaip žiemą išvaryti šiemet, kai daugelis mūsų ją mieliau kviestų pas save, bet ne lieptų išeiti? Gal reikia keisti dainos žodžius ir žiemai sakyti „Žiema, žiema, eikš į kiemą“? O gal švęsti kaip visada, nes šventė labiau yra mums, bet ne gamtai. Žiemai – taip pat: ji gali mus girdėti, gali negirdėti. Žodžiu, Užgavėnės yra daugiau sielos šventė.

Beje, nuo Užgavėnių pradedamas skaičiuoti laikas iki Velykų – lygiai septynios savaitės. Šiemet Velykos bus ankstyvos – nepamirškite ir jų.

Plūstelėjusi šiluma (kitaip šio atšilimo pavadinti negalima) ir vėl sujaukė daugelio gyvūnų planus. Visą dieną nerimsta zylės, žvirbliai, kažkaip kitaip jau kalba žaliukės, siaučia bukučiai, šakose tarškina geniai.

Kiškių pasaulin ateina vestuvės. Dabar galima guostis bent tuo, kad jaunikliai gims kovą, kai tikros žiemos laikas bus praėjęs. Tačiau gali būti, kad kiškiukų yra ir dabar. Pilkieji kiškiai jau keletą metų pasimetė tarp savo fiziologinių ciklų – susivilioję orų permainomis, rujoja rudens gale ar žiemos pradžioje.

Labai tuo džiaugtis nereikėtų, nes nuo tokių žaidimų kiškių populiacija nebus gausesnė – tik patirs nereikalingų nuostolių. Jaunikliai, gimę žiemą, vargu ar išgyvens. O ir tie, kurie išliks, sudarys labai nedidelę dalį visų kiškių. Beje, visi žinome, kad pilkieji kiškiai yra visai ne mūsų krašto senbuviai. Jie paplito prieš 600–800 metų.

O mūsų vietiniai baltieji kiškiai, kuriems orai turėtų būti suprantamiausi, jokių eksperimentų nedaro. Jie jauniklius atves balandį, paskui – dar gal vieną, labais retais atvejais ir trečią, vadą šiek tiek vėliau, vasarą.

Pas mus žiemojančių paukščių aktyvumas nestebina. Orų pokyčiai jiems tapo labai svarbiu išbandymu. Tačiau ne tik jiems. Štai į Žuvintą sugrįžo pilkosios žąsys. Jos į netolimas savo žiemavietes Vokietijoje išskrenda rudeniui įpusėjus (tik pernai užtruko kiek ilgiau). Dabar paukščiai pasirodė vėl. Beje, neretai taip būna ir tikrą šaltą žiemą, tik tada žąsys parskrenda vasario gale ar kovą – vienos iš pirmųjų svetur žiemojusių sparnuočių.

Gali būti, kad jau šį savaitgalį matėte kur nors prie kelio, atvirame lauke vaikštinėjančias lapes. Prasideda jų vestuvės – ruja, kuri truks iki kovo pradžios. Todėl nenustebkime, kad rudosios yra tokios svajingos – lyg nematančios ir nesuprantančios pasaulio.

Žvirbliai prie mūsų tebėra didelė retenybė. Žinoma, jų gausiau sodybose, kur laikoma daug gyvulių, paukščių, kur visus metus, o labiausiai žiemą, pabyra lesalo ir jiems. Kitur žvirbliai tiesiog negali gyventi, nes nutrūko su žmogumi seniai sudaryta sutartis – gyventi dalijantis.

Žvirblis, kaip ir mūsų aplinkoje gyvenantys varniniai paukščiai zylės, geniai, seniai išmoko naudotis įvairiomis privilegijomis. Be abejo, visko jie prašo ne šiaip, ne už dyką. Jie išmoksta nebijoti žmogaus, perpranta jo silpnybes ir stiprybes, gali atidaryti duris, atverti dėžutes, perskristi pavojingą labirintą.

Miesto žvirbliai visada garsėjo jaukumu ir išradingumu. Beje, tas jaukumas nėra aklas. Pabandykite prie miesto žvirbliuko prieiti arčiau ar juo labai domėtis, bandyti nufotografuoti. Pamatęs tai, jis striktelės šalin ir nuskris. Kas ten žino tuos žmones...

Svarbi šių dienų žinia – vilkai kelia vestuves. Šis metas jiems svarbus kaip ir visiems žvėrims, tačiau klystume manydami, kad vilkai yra nejautrūs kraugeriai, kad jie šventą metą nepraranda galvų. Dabar juos galima pamatyti vakare einančius iš vieno miškelio į kitą, sutūpusius pakelėje. Kol kas svarbiausias jų pasaulio taškas – patelė. Tad, kur ji eina, kur ilsisi, kur ant žemės ar sniego palieka savo „laiškelius“, ten sukasi ir kiti vilkai – visų pirma patinai.

Žmogus vilkams dabar yra lyg tolimas ir nelabai baisus objektas, kurio nereikia bijoti ir vengti. Štai ir nutinka taip, kad vilkai ima ir pasirodo prie kaimo, prie sodybų ar kelių. Ne nuožmiai nusiteikę, ne plėšrūs, o pametę galvas. Luktelėkite porą savaičių – į jų pasaulį vėl sugrįš tikra vilkiška realybė, ir mes jų neregėsime.

Vilkų stebėjimai paskutinėmis dienomis patvirtina šiuos žodžius. Visa Lietuva svarsto pranešimus apie vieną moterį lydėjusius vilkus. Mes negalime nieko vertinti, nes vertinimų jau girdėjome daug ir pačių įvairiausių. Daugiau tokių atvejų dabar nebuvo, nors vilkai tampa vis jaukesni, neretai matomi ir dieną. Nors prieš keletą dešimtmečių vilkas dieną būtų buvęs didelis stebuklas.

Jei jau prakalbome apie plėšriuosius žvėris, norime pasidalyti medžiotojų paskutinės medžioklės varant įspūdžiais. Pasirodo, tai vienur, tai kitur medžiotojams pavyko sumedžioti lapių ir mangutų, bet didžioji jų dauguma atrodė labai nejaukiai – buvo nuplikę. Tai – niežų, sunkios ir baisios ligos, sukeliamos odos paviršiniame sluoksnyje gyvenančių niežų erkučių, padarinys.

Kažkada niežais lengviau užsikrėsdavo ir žmonės. Nuo ko? Nuo šunų, kačių, o šie erkutes gaudavo iš laukinių gyvūnų. Tam ne visada reikia tiesioginio kontakto – pakanka to paties guolio ar trynimosi į tuos pačius medžius. Laukiniai plėšrieji žvėrys – lapės, mangutai, neretai vilkai ir net lūšys – niežų erkutėmis pasidalija bendraudami, medžiodami, naudodamiesi senais svetimais guoliais, urvais. Pavojingas gali būti ir šuninių gyvūnų mėgstamas voliojimasis ant grobio ar jo liekanų.

Niežų erkutės, darydamos landas odoje, sukelia niežulį. Jį didina odoje paliekamos šių erkučių išmatos. Nuolatos kasydamiesi, žvėrys pašalina savo kailį nuo pasiekiamų vietų. Štai kodėl kartais lapės ar mangutai plaukus turi tik ant kaklo ir galvos. Toks gyvūnas vargiai išgyvena žiemą – jis negali ilsėtis urve, jam sunku medžioti, jis lengvai peršąla ir susirgęs krinta.

Išgydyti tokius gyvūnus nėra galimybių. Dažnai niežų protrūkis gali tapti šių rūšių populiacijų mažėjimo priežastimi. Prireikia keleto metų, kol iš gyvūnų, išvengusių šio susirgimo ir išgyvenusių, pradeda formuotis nauja populiacija.

www.lrt.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

SKAITOMUMO INDIKATORIUS

157417893

Tiek kartu perskaityti* visi grynas.lt straipsniai

* Indikatoriuje skaiciuojama, kiek skaitytojai iš viso perskaite publikaciju nuo GRYNAS.lt starto (2010 gruodis)