Šviesos sugrįžimas
Nesvarbu, laukėte didžiojo metų lūžio ir sugrįžtančios šviesos ar ne, bet jis įvyko. Prieš pat Kalėdas saulėgrįža padovanojo mums naują jausmą – žinojimą, kad diena ima ilgėti. Mes dar nematome ir negalime pajausti keleto naujos šviesos minučių, to dar nejaučia nei žvėrys, nei paukščiai. Kadaise kaime sakydavo, kad per Tris karalius (sausio 6-ąją) diena ilgesnė visu pusvalandžiu. Tebūnie taip – jeigu žmogus tiki, negi jam sakysi, kad jis truputį suklydo: ne puse valandos, o dešimčia minučių.
Šviesos kelias labai ilgas: visą pusmetį ji kils aukštyn, trumpins naktį. Jeigu dabar kurią dieną pamatome saulę, nesistebime, kad ji pakilusi taip neaukštai virš horizonto. Nuožulniai į žemę siunčiami jos spinduliai nešildo, tačiau daro kitokius stebuklus: skleidžia ypatingas spalvas. Tik pažiūrėkite, kaip jie spalvina baltos pusnies keterą, kaip uždega vaivorykštę atodrėkio balokšnyje. Šio meto saulės šviesos žaismo nepakartos niekas.
Kiekviena sausio diena – vis naujas šviesos laimėjimas. Prieš pusiaužiemį diena tampa ilgesnė visa valanda, tada apsižvalgę jau ir be laikrodžio pastebime, kad šviesos daugiau.
Lietuviškas sausis
Niekada nepatikėsiu pasakojimais, kad senovėje visos žiemos buvo tokios baisios, šaltos, giliasniegės. Kad būdavo tokių žiemų, tikra tiesa – ir sniegingesnių, ir šaltesnių, taip pat ilgesnių. Tačiau antra tiek buvo šiltų, permainingų žiemų. Beveik kaip dabar.
Sausis – jau vidurinis žiemos mėnuo. Lietuvoje jis gali būti labai nuožmus, nors dar nesprendžiantis visos žiemos charakterio. Ši misija tenka vasariui. Sausis atneša ne tik šviesą. Jis gali būti gana šaltas, su pūgomis, tačiau ir su giliais atodrėkiais. Kiekvienas savo atmintyje saugome įvairius sausio vaizdus: prieš dešimtmečius, antai, temperatūra krito žemiau nei 30 laipsnių, o visai neseniai buvo tokia, kad rinkome žydinčias žibuokles. Tiesa, sausiui švelnumas lyg ir nelabai pritinka, todėl jis gali žiauriai nubausti pamiršusius prigimties sakymus – sušaldyti neišskridusius strazdus, liepsneles, atimti deguonį iš pelkėto ežero žuvų.
Daugelis tiki, kad šaltas sausis padaro gerų darbų – sušaldo, išnaikina kenkėjus, o ypač – žemėje žiemojančias kolorado vabalų lėliukes. Tačiau nesena patirtis rodo, kad ir po visai nešaltos 2008–2009 metų žiemos jų beveik neliko, nors 2008-ųjų vasarą nuo šių vabalų lervučių bulvės nukentėjo labai smarkiai. Kolorado vabalas – mūsų gamtos naujakurys, jam mūsų žiemos gali būti suprantamos kitaip. Tačiau, pasirodo, taip pat gyvena ir tikrosios vietos vabzdžių, kitų bestuburių rūšys: kartais po šaltos žiemos jos išlieka gausios, o po palankios ir švelnios – netikėtai tampa retos.
Kadaise vėluojant žiemai buvo rūpinamasi, kada bus rogių kelias, kada bus galima be vargo keliauti. Dabar laukiame, kad sausis kelių neuždrėbtų sniegu, kad netrukdytų važiuoti automobiliais. Mes vis rečiau brendame pėsti, mūsų takai nevingiuoja per laukus. Mes pasikeitėme. Vadinasi ir mūsų požiūris į sausį yra kitoks, vadinasi ir jam galima būti vis kitokiam.
Kur iškeliauja Kalėdų eglutės?
Kalėdų eglutė – mylimiausias visų metų medis, mielesnis už obelį ar kriaušę: nors jų vaisiai skanūs ir laukiami, mes trokštame kažko nepaprasto, stebuklingo. Eglutė, kvepianti mišku, žalia, nuo žaisliukų linkstančiomis šakomis, yra laukiamiausias švenčių akcentas. Ko gero, ir vaikai iš visų žinomų medžių dažniausiai piešia ją, eglę, Kalėdų eglutę.
Eglė mus džiugina bent dvi savaites, patys nekantriausi eglutę puošia gerokai prieš Kūčias, kiti laikosi senųjų tradicijų ir į namus ją parsineša tik prieš pačias šventes. Tačiau per Tris karalius eglutė iškeliauja. Žaisliukai sudedami į dėžutę iki kitų Kalėdų, o kryžmė, į kurią tvirtinamas eglės kamienas, paslepiama palėpėje.
Kur keliauja spyglius nubarsčiusi, gerokai apšiurusi eglutė? Gražiausia ją palydėti sudeginant krosnyje ar židinyje, juk medinius kryžius taip pat galima atiduoti tik ugniai. Miestuose kai kur eglutės atnešamos į tam skirtus konteinerius, iš jų keliauja į katilines. Pati didžiausia nepagarba eglei, kadaise žaliavusiai ir augusiai, vėliau dovanojusiai mums džiaugsmą – būti išmestai. Ji ne šiukšlė, ne svetimas daiktas, kurį galima mėtyti. Ji – mūsų švenčių mieliausia viešnia. Dabar pavargo ir negali teikti mums džiaugsmo. Išlydėkime eglutę pagarbiai.
Ledo tiltų vilionės
Jeigu žiema būtų kaip reikiant... – taip dažnai sako poledinės žūklės mėgėjai, kuriems net viduvasary sapnuojasi ledo tiltai. Iš tikrųjų aistra žvejoti yra labai stipri, ir žvejai skuba ant ledo jau pačioje žiemos pradžioje. Dažnai tokiu metu galima išvysti vaizdą: viename ežero pakrašty banguoja vanduo, jame supasi gulbės ir antys, o čia pat, prie ledo krašto, sėdi žvejai. Kantriai laukdami, nesitraukdami nuo siauros eketėlės, su savo mintimis jie gali gyventi visą dieną.
Ar ledas nepavojingas? Žinoma, pavojingas. Kasmet Lietuvoje skubėdami eiti netvirtu ledu, neišmanydami ir neįvertindami situacijos žūsta dešimtys vyrų. Kiekvienas ežeras, tvenkinys ar upė turi savo charakterį, pavojingų ir saugių vietų. Jas reikia žinoti.
Nesergantys poledinės žūklės epidemija niekada nesupras laimės, kuri ištinka ant ledo žūklaujančius vyrus (kai kada ir moteris). Žiema jiems – gražiausias metų laikas. Kuojos, ešeriai, lydekos, pūgžliai ir Kuršių marių stintos niekada neatpirks laimės būti gamtoje. Nors be laimikio žūklė – taip pat ne žūklė.
Paukščiai, gyvenantys greta
Paukšteliai susirinko rudens pabaigoje, apsistojo prie mūsų namų, tikėdamiesi žiemą čia rasti ir lesalo, ir ramių priebėgų nakvynei. Prie kaimo sodybos, kurioje laikomi gyvuliai, kur verda gyvenimas, galima aptikti apie 20 rūšių žiemojančių paukščių. Jeigu sodo pakrašty įrengta lesykla, kurioje niekada netrūksta maisto, ši įvairovė gali būti dar didesnė.
Ar paukščiai skrenda pas mus tik vargo ir bado verčiami? Ko gero, ne tik. Jiems čia jaukiau, daugiau galimybių rasti vietos visiems gyvenimo poreikiams. Štai naminiai žvirbliai ir karklažvirbliai apsistoja daržinėje, joje gali nakvoti ir sodybos eglėse gyvenantys pietiniai purpleliai. Čia pat laikysis ir žaliukės, dagiliai, sniegenos. Po eglutėmis glausis kurapkų pulkeliai. Nenustebkite, jei paskui šiuos paukščius atskris vištvanagis ir paukštvanagis: medžiotojai visada lengvai sužino, kur daugiau grobio.
Turime džiaugtis ir didžiuotis tokia paukščių įvairove prie savo namų, nes tą regėsime ne visur. O geriausia padėka už išsaugotus paukščius bus jie patys – likę čia pat perėti ir gyventi visus metus.
Pusiaužiemio stebuklas
Skaičiuojant matematiškai, žiemos vidurys turėtų būti sausio 15 dieną. Tačiau tikrasis pusiaužiemis būna sausio 25-ąją. Ši diena visada laikyta labai svarbia, pagal jos ženklus spėta antroji, likusioji, žiemos dalis. Jeigu tądien šviečia saulė ir iš urvo apsižvalgyti išlindęs barsukas pamato savo šešėlį, lenda atgal į urvą ir gulasi ant kito šono – žiema būsianti dar ilga. Jei diena apniukusi ir šešėlio nematyti, barsukas gulasi ant to paties šono – vadinasi, pavasaris netoliese.
Po pusiaužiemo ima siausti pūgos, vyksta žiemos ir šiltųjų orų nuotaikų kova. Vėjas pastogėje skambina varveklius, spindi sniegas. Bet dar žiema. Pats tikrasis jos vidurys.
