Neseniai teko gauti laišką, kuriame buvo pasakojama apie nelauktai sužaliavusias obels šakeles. Pradžioje visa tai atrodo paprasta, nes dažną rudenį ne tik vaismedžiai, bet ir šermukšniai, kaštonai išskleidžia keleto šakelių lapus ar net pražysta. Šis energijos proveržis visada sulaukia įvairių komentarų, nors iš tikro stebėtis nereikia – taip augalai pašalina dalį energijos pertekliaus. Žinoma, nuo to augalai nenukenčia, o žiedus pakandus šaltukui, vaisiai taip ir neužsimezga.
Tačiau aprašytasis atvejis buvo kitoks - laiško autorius pastabiai sekė šios obelėlės šakos žaliavimą ir nustatė, kad ji auga, didėja. Lapkričio mėnesį to būti neturėjo... Teko atsakyti į laišką ir paaiškinti, kad obelėlės šakose sudygo pusiau parazitinis puskrūmis amalas. Šis augalas paplitęs Pietų Lietuvoje, Dzūkijos vakaruose, Suvalkijoje. Kadangi toks augalas nuostabos nekelia tik daliai mūsų krašto gyventojų, būtina papasakoti apie amalą ir paaiškinti jo biologiją ir reikšmę kitų, jo parazituojamų medžių gyvenime.
Amalas yra vienas keisčiausių, o tuo pačiu – ir įdomiausių mūsų krašto augalų. Jis – visžalis, augantis ant medžių šakų ir kamienų, jį lengviausia pastebėti dabar, nukritus medžių lapams. Kai kur medžiai – amalo šeimininkai būna taip apnikti šio augalo, kad iš toliau gali palaikyti juos pačius žaliuojant. Mūsų krašte amalai dažniausiai randami liepose, beržuose, tuopose, obelyse, tačiau pasitaiko jų ir pušyse bei eglėse. Vidurio Europoje augančios kai kurios amalo rūšys labiau mėgsta spygliuočius.
Amalas – pusiau parazitinis augalas. Įprastų šaknų jis neturi, tačiau sugeba įsiskverbti į medžio - šeimininko medieną, įsitvirtinti joje ir siurbti ne tik vandenį, bet ir maisto medžiagas. Dalį energijos jis gauna visiems žaliems augalams įprastu fotosintezės būdu. To tikrai nepakanka, todėl amalas negali prarasti ryšio su „maitinančiu“ medžiu, augti ant mirusio medžio kamieno, tuo labiau – savarankiškai, dirvožemyje.
Amalai balandžio – gegužės mėnesiais pražysta, o baigiantis rudeniui ant jų šakelių jau baltuoja standžios, žvilgančios uogos. Jų viduje yra baltas lipnus skystis, kuris augalui padeda plisti – kai paukščiai sulesa uogas ir jas apvirškina, su išmatomis ant medžių šakų patekusios sėklos būna dar aplipusios juo ir lengvai prikimba prie žievės. Amalų platintojai – strazdai, svirbeliai, sniegenos – jų sėklas perneša vis į naujus medžius, ir amalų paplitimo riba nors ir negreitai, visgi slenka į šiaurę ir rytus. Per paskutinius 40 metų mano stebėjimais ši paplitimo riba pasislinko apie 50 kilometrų į šiaurę ir dabar siekia dešinį Nemuno krantą, Jurbarko, Tauragės, Kauno, Jonavos rajonus.
Kad amalo uogos pernešamos sėkmingai, liudija labai vaizdingas profesoriaus Tado Ivanausko aprašymas. Knygoje „Gamtininko užrašai“ jis pasakoja: „Kartą (tai buvo balandžio mėnesį, kai paskutiniai svirbelių būriai rengėsi palikti mūsų kraštą) iš nušauto svirbelio vidurių paėmiau porą apvirškintų uogų ir prilipdžiau jas prie beržo šakutės. Po kelių dienų lipnios gleivės virto sausa pluta, stipriai prikibusia prie beržo žievės. Atėjęs po kelių savaičių, toje vietoje jau radau jaunus amalo augalėlius...“
Amalai šiuo metu gali atrodyti gražūs. Savo žalia spalva jie ypač žavūs žiemą. Beje, anglams šis augalas yra būtinas Kalėdų papuošalas. Nuo seno tikėta, kad amalas atbaido piktas dvasias, todėl ir mūsų krašte dažnai jo šakeles tvirtindavo prie durų staktos.
Augdami ant medžių, amalai alina juos. Galbūt, laukiniams medžiams jie nėra tokie pavojingi. Tačiau jeigu amalai apniko sodo obelis ar kriaušes, juos būtinas pašalinti. Antraip medžiai pradės skursti ir neves vaisių.
