Pirmas mitas: vilkai pjauna visa, kas gyva
Netiesa. Vilkai pjauna tik tai, ką pagauna. O pagauti jiems pavyksta vidutiniškai vieną iš dešimties nusižiūrėtų aukų. Į likusių devynių persekiojimą spjauna iškart, supratę, kad nieko nebus, o apsiskaičiavę lieka tuščiomis letenomis po varginančio persekiojimo arba netgi būna pavaišinami kanopa į šonkaulius.
Visos gyvūnų rūšys turi savo ginklus apsiginti nuo baigties plėšrūno skrandyje – vieni greitai bėga, kiti aršiai ginasi, treti kantriai slepiasi. Todėl į vilko nasrus paprastai patenka silpniausi ir žiopliausi. Taigi, miške visai kaip versle.
Antras mitas: vilkai daro žalą medžioklės ūkiui
Netiesa. Tokios ūkio šakos paprasčiausiai nėra. Šiandien tai tuščia sąvoka, tebesivelkanti iš tų šviesių laikų, kai tarybinis didvyris buvo užsibrėžęs upių tiesinimu, pelkių sausinimu, Sosnovskio barščių ar kanadinių audinių introdukavimu bei visuotiniu visko tręšimu iš „kukurūznikų“ Gamtą pajungti žmogaus naudai. Galbūt tada laukiniai gyvūnai ir galėjo būti paversti ūkininkavimo objektu kaip kokie kopūstai ar morkos.
Jei turima galvoje, kad vilkai daro žalą medžiotojams, tai vėl gi netiesa. Medžiotojai neturi jokių nuosavybės teisių į gyvus miško žvėris, todėl jiems jokios žalos dėl vilko papjautos stirnos būti negali. Jei ir galima sukryžiavus pirštus sakyti, kad gyvūnai kam nors priklauso, tai jie priklauso mums visiems, o ne grupei ginkluotų dėdulių. Tačiau visų pirma gyvūnai yra natūralios ir mums nepriklausančios Gamtos dalis, todėl vilkas turi tiesioginę ir prigimtinę teisę į stirną, jei tik sugebės šią pavyti.
O jei norima pasakyti, kad vilkai daro žalą patiems žvėrims, tai yra dar viena netiesa. Nuo kada pats natūraliausias ir įprasčiausias mitybinis ryšys (Gamtoje visi organizmai yra kažkieno maistas ar namai) imtas matuoti žmogaus sugalvotomis žalos ir naudos kategorijomis? Atrodo, kad tai įvyko maždaug tada, kai mes taip ištobulinome medžioklės priemones, jog tapome pajėgūs padaryti ženklią įtaką žvėrių populiacijoms. Štai nuo to momento vilkai ir pradėjo daryti žalą žvėrims.
Trečias mitas: vilkai suės mūsų vaikus
Netiesa. Žinoma, vilkas yra ne švelnus pūkuotukas, bet stiprus laukinis žvėris, todėl jis gali sužaloti žmogų. Tačiau tokių užpuolimo ir sužalojimo atvejų pasitaiko vienetai per visą pasaulį, neretai dėl jų iš dalies kaltas pats žmogus.
Šiandien mūsų vaikams didesnę grėsmę kelia visiems įprasti automobiliai, mylimos ir gerbiamos bitės, vos įžiūrimos erkės, nekalbant apie Coca-Cola ar kiurksojimą prie kompiuterio, nuo ko anksčiau ar vėliau sušlubuoja sveikata. Galbūt seniau, prieš kelis šimtus metų vilkai išties buvo didesnė grėsmė žmogui. Tik nepamirškite, kad kartais tuose pačiuose istoriniuose šaltiniuose, kuriuose rašoma apie vos ne kasdienius vilkų užpuolimus, rasite pasakojimų ir apie avis grobiančius slibinus bei naktimis ramybės neduodančias raganas ant šluotų. Tad nepriimkite visko už gryną pinigą.
Ketvirtas mitas: vilkai nebereikalingi, nes juos pakeitė medžiotojai
Žmogaus ir vilko medžiojimo motyvacija, priemonės ir tikslai yra absoliučiai skirtingi, todėl žmogus niekaip negali pakeisti vilko. Neteko girdėti apie vilką, pasistačiusį bokštelį ir iš jo sumedžiojusį patį didingiausią ir stipriausią žvėrį. Lygiai taip pat neteko girdėti apie trofėjų parodose teikiamus medalius už sumedžiotą labiausiai ligotą, silpną ar neišsivysčiusį žvėrį.
Žmogus medžioja dėl kepsnio, pramogos ar garbės, todėl renkasi stipriausią, gražiausią ir sveikiausią auką. Vilkas medžioja dėl išgyvenimo, todėl renkasi tą, kurį gali greičiausiai ir lengviausiai įveikti – taigi, silpną ar nesveiką. Ir keletas medžiotojų selekcininkų čia nieko nepakeis. Ir išvis, o kam keisti gerai veikiantį ir natūralų mechanizmą dirbtiniu pakaitalu? Po vilkų medžioklės bent jau tušti buteliai ir popieriai po bokšteliais nesivolioja.
Penktas mitas: vilkai pjauna naminius gyvūnus tik kai nebelieka maisto miške
Netiesa. Vilkai kaip ir žmonės mėgsta greitą maistą, nes jam reikia mažiau pastangų, tačiau gaunama daug kalorijų, o ir skonis dažnai neprastas – čia jums ne sudiržęs ir liesas laukinis žvėris, o minkšta putli avelė. Iš tikro yra netgi priešingas ryšys: kai miške yra pakankamai laukinio maisto, tai jame gali įsikurti ir vilkai. O kai jau yra vilkų, tai šie gali sumąstyti nueiti į greito maisto užkandinę pamiškėje.
Žinoma, jei medžiotojai, brakonieriai ar ligos stipriai išretintų vilkų grobio gretas dideliame plote, tai vilkams teliktų mirti badu, kraustytis kitur arba persiorientuoti į mitybą naminiais gyvūnais. Bet žinant, kiek vilkams reikia mėsos, šį kulinarinių įpročių pokytį pajustume labai greitai. O kol kas naminiai gyvūnai tėra proginis vilkų dietos paįvairinimas, o jo patrauklumas tiesiogiai priklauso nuo to, kiek vilkams lengva nukneckinti tas aveles.
