Tiesa, kandidatų sąrašus teikusios organizacijos šią žuvį taip ir įvardijo – karosas. Tačiau tokios žuvies Lietuvoje lyg ir nėra, nes yra dvi karosų rūšys – atėjūnas iš Tolimųjų Rytų sidabrinis karosas (Carassius gibelio) ir vietinis auksinis karosas (Carassius carassius).
Tikruoju kandidatu į nacionalinės žuvies titulą ir turėtų būti lietuviškoji karosų rūšis. Auksinis karosas paplitęs Europoje, Rytuose iki Juodosios jūros, tačiau pastebėta jų nykimo tendencija Centrinės Europos vandenyse. Matyt taip yra dėl konkurencijos bei hibridizacijos su įvežtiniu sidabriniu karosu.
Auksinis karosas, kaip ir nusako jo pavadinimas, yra gražios aukso spalvos su rusvais apvalintais pelekais. Didesniuose vandens telkiniuose, kur karosai gali užaugti iki kilogramo ar daugiau, galima sugauti nuostabių beveik disko kūno formos žuvų. Dar nuostabesnė karosų savybė – tai sugebėjimas išgyventi vandens telkiniuose su labai mažu deguonies kiekiu, kur neišgyvena beveik jokia kita Lietuvos žuvis.
Nedidelėse kūdrose, kur mažai maisto, karosai būna neūžaugos ir neršia pasiekę vos kelis centimetrus ilgį. Maža to, tokie maži vandens telkinėliai žiemą kartais įšąla beveik iki dugno, tačiau žuvys, it kokie feniksai, vis tiek pavasarį vėl nardo gimtojoje stichijoje, sėkmingai praleidę žiemą užsirausę dumble beveik anabiozės būklėje. Panašiai elgiasi ir šiltuoju metų laiku, kada per sausrą išdžiūsta seklesni tvenkinėliai.
Auksiniai karosai dideliuose tvenkiniuose ar ežeruose, kur gausu maisto, gali užaugti virš 60 cm ilgio ir 3 kg svorio. Tiesa, jie yra retesni vandens telkiniuose, kur gausu kitokios ichtiofaunos, ypač plėšrių žuvų. Gerai įšilus vandeniui auksiniai karosai keletą kartų neršia povandeninių augalų tankynėse, prilipindami ant augalų ikrelius, iš kurių maždaug po savaitės išsirita lervutės. Vieną neršiančią patelę paprastai lydi keli patinėliai.
Karosų žuviena Lietuvoje nėra labai vertinama, tačiau keptos žuvies patiekalas grietinės padaže Lenkijoje yra labai mėgiamas. Rusijoje populiarūs barščiai su karoso mėsyte.
