Po kojomis šiugžda susisukę, nudžiūvę, jau nukritę kaštonų lapeliai. Teisybė, lapkočiai prie šakų laikosi dar tvirtai, bet kaštono lapas – daugialapis. Krenta jo dalys. Dar niekada taip nebuvo – visur ir vienu metu.
O priežastis – labai paprastutė – kiekviename lapelyje pagyveno, sau guolį pasidarė mažyčiai vikšreliai, kaštoninių kandelių vaikai. Taip gamtoje būna – medis didelis, bet jį pakanda smulkutis, gležnutis vikšrelis. Milžiniškus eglynus visai neseniai išguldė ne viesulai, o tipografai. Jie darbavosi po žieve, todėl ne chemija, o kirvis galėjo sustabdyti tų vabalų galybę.
Tokią pat jėgą turi ir keršoji kaštoninė kandelė.
Kiaušinėlius padeda ant lapų, o išriedėję vikšriukai kaipmat įsigraužia lapo vidun, tai yra vikšrelis įsitaiso sau guolį ir valgyklą. Nė lietus užlyja, nė vėjai užpučia.
Lapui blogai, jis nueina tamsiomis rudomis dėmėmis, Saulės energijos sugerti nebegali, kitaip sakant, fotosintezės fabrikėlis užsidaro. Medžiui irgi blogai, nes jau nuo vidurvasario tos energijos jis beveik nebegauna. Jei taip tęsiasi kelis metus iš eilės, medis nusilpsta, jį greit užpuola ligos, kiti parazitai, grybeliai. Nors kaštonai gali gyventi ir 200, ir 300 metų, keršoji kandelė tą amžių gali labai sutrumpinti.
Nereikia užmiršti, jog kaštonas – nesenas svečias mūsų šalyje. Prie dvarų atsirado gal prieš porą trejetą šimtų metų. Šiaip jų daugiausia Balkanuose, Graikijoje, kitur po Europą paplito atvežtas, pasodintas. Jau vien žiedai ko verti, vaisiai eidavo pašarui, o kai būdavo riesta – net duoną atstodavo. Dabar kaštonų žiedų užpilais žmonės sąnarių skausmus malšina.
Materialios naudos iš to medžio nedaug turėjome, bet gražumo, kai žydi – per akis. Ir vaisiai gražūs – nori žaisk, nori – į vazelę supilk. Jei kur prie miško auga, tai šernai viską gražiai surenka ir suėda.
Apie kaštoninę kandelė žinoma senokai. Tvirtinama, jog pirmiausia ji buvo aptikta ir aprašyta Makedonijoje. Taigi atrodytų, jog ten kaštonų turėjo nebelikti. Bet liko. Auga sau, tarytum su ta kandele susitarę labai nesipykti. O kandelė plisti po Europą pradėjo maždaug prieš dvidešimt penkerius metus.
Mūsų botanikai ir entomologai keršąją kaštoninę kandelę pirmą sykį aptiko prieš devynetą metų. Tai atsitiko Klaipėdoje, Smiltynėje. Matyt, jų jau būta ir kitur, tik niekas labai nežiūrėjo.
Paskiau porą metų buvo pradingusios, bet prieš trejetą metų užpuolė ne juokais. Didžiausi židiniai buvo Vilniuje, Kaune, o šiaip ėmė plisti visur.
Saugant žmonių sveikatą, miestuose insekticidais purkšti medžius negalima. Na, gal kas nors kur nors savo rožių krūmą nuo amarų gina. O šiaip – ne. Be to, kaštoninėms kandelėms paprasti insekticidai – vienas juokas: arba nudžius ant lapo, arba lietūs nuplaus. Čia tau ne kolorado lervos. Nuodai privalo prasiskverbti į lapo vidų ir ten numarinti vikšrelį.
Kovos su augalų kenkėjais specialistai visoje Europoje suka galvas, ką daryti su ta kandele. Lenkai į kamienus net daro specialių preparatų injekcijas. Tų preparatų skiedinį medžio syvai nuneša iki lapų ir juose pribaigia įsikūrusius vikšrelius.
Mūsų UAB „Biopolis“ (tas pats, kuris žino, kaip su Druskininkų mašalais kovoti) turi Lietuvoje įteisintą ir Europos standartus atitinkantį preparatą dimiliną, kuris prilimpa prie lapo ir palengva sunkiasi į vidų, augalui nedarydamas žalos. Veikliosios medžiagos koncentracija mažytė, taikinys – tik kandelės. Šiais metais imtasi eksperimento Vievyje. Tvirtinama, jog veikia neblogai, bet daryti išvadų iš vienerių metų eksperimento – negalima. Be to, „Biopolio“ specialistai sako, jog purškimas – paskutinis žingsnis. Daug efektyviau kaštonuose pastatyti feromonines gaudykles, į kurias tie dailūs drugeliai suskrenda, prasidėjus vestuvių metui.
Žinoma, galima sugrėbstyti nukritusius kaštonų lapus, bet miestuose jų deginti negalima. Galima kompostuoti. Tačiau mūsų įprastos daržo komposto krūvos – puikiausia žiemos slėptuvė visiems kenkėjams. Firmos, gaminančios kompostą, augalų atliekas apdorodamos smarkiai pakelia temperatūrą ir užkratas žūsta. Bet nebus naudos, jei vienoje gatvėje kaštonų lapai liks gulėti, kitoje – bus sugrėbstyti ir kažkur išvežti. Šiais metais net vieniši kaštonai, augantys senose išnykusiose sodybvietėse, nurudavę, keršųjų kandelių pakąsti. Nėr ko stebėtis – tie drugeliai skraido, kaštono kvapą iš toli užuodžia.
Bet svarbiausia – miestų kaštonai, jų alėjos, parkai. Gaila žiūrėti į besikankinančius medžius. Juk pasiilgstame tų prabangiųjų žiedų žvakidžių, kurios visur ima šviesti pavasarį. Taigi vien dėl estetinių sumetimų kaštonus turėtume gelbėti. Bet čia reikia pagalvoti apie kainą. Kol kas pigiausia ir efektyviausia priemonė – feromoninės gaudyklės. Bet vienam medžiui komplektas kainuotų iki 150 litų. Išlaidos guls ant savivaldybių pečių. Ar visos sutiks? Purškimas, ta kraštutinė priemonė – dar brangesnė. Čia tau ne rožių krūmelis su amarais ar bulvių vaga su kolorado lervomis.
Mūsiškiai entomologai irgi padarė panašų eksperimentą. Ir va jums rezultatas – lėliukė išgulėjo 30 laipsnių šaltyje, nė sykio nenusičiaudėjo, paskiau išlindo gražus drugys ir ne šimtgramio apšilimui nepaprašė...
Visi entomologai dirbo sąžiningai, todėl galime tik spėti, jog estams pasitaikė kažkokie skystablauzdžiai baltukai, o mūsiškiams – tvirti kaip tie žirgeliai žemaitukai. Taigi dabar imu abejoti, ar visoms kandelėms bus tokia jau baisi šalta besniegė žiema.
Yra dar paguodos. Pirmiausia į naujas teritorijas ateina augalai, o jų ligos, parazitai atsliūkina gerokai vėliau, kai tie augalai jau būna įsitvirtinę. Neužmirškime, jog ir mūsų miškai, teisybę pasakius, čia naujokai – vos prieš 12 tūkstančių metų aplink plytėjo tundra. Dabar medžiai jau įsitvirtinę, todėl ir ligų, kenkėjų turi su kaupu. Bet susidoroja, nenunyko. Neužmirškime, jog kaštonai pas mus – kaip tie vienadieniai viščiukai. Tik ką atsiradę. Taigi labai pažeidžiami. Tačiau vienaip ar kitaip gamta pati viską sutvarko. Mums tos kandelės – kenkėjos, o jai – savi vaikai.
Pažiūrėkime į mūsų kandžių sąrašą: serbentinės, kailininės, šermukšninės, obelinės, ievinės, vaismedinės, kopūstinės, alyvinės, ąžuolinės, tuopinės, grūdinės, lapinės, morkinės ir dar daugybė. Taigi ta keršoji kaštoninė kandelė – tik papildoma mūsų naujakurė. Apraminti jos siautėjimą reikėtų, bet jaučiu, jog tik gamtos nuosprendis bus galutinis.
