Lietuvoje mažėja visų vištinių paukščių populiacijų gausa: tiek miškuose gyvenančių kurtinių, tetervinų ir jerubių, tiek ir laukų vištelių – kurapkų. Siekiant padidinti kurtinių ir tetervinų gausą, bandoma šiuos paukščius veisti nelaisvėje ir paaugintus jauniklius paleisti į miškus, kur dar kurtiniai bei tetervinai negausiai gyvena ar kur tik kažkada gyveno. Tačiau sunku tikėtis gerų tokios veiklos rezultatų, nes nepašalinamos priežastys, dėl kurių šie stambūs vištiniai paukščiai išnyko ar katastrofiškai sumažėjo jų gausa. Tų priežasčių daug ir galbūt ne visos jos ištirtos.
Kodėl mažėja vištinių paukščių?
Pirmiausia po Antrojo pasaulinio karo per Lietuvą nusirito milžiniška melioracijos banga. Nusausintos ne tik laukuose plytėjusios, bet ir miškų pelkės. Pavieniais beržais, keružiais ąžuolais ar pušimis apaugę viržynai tapo kultūrinėmis pievomis. Miškuose atsirado daug išvažiuojamų kelių ir, gausėjant nuosavų automobilių skaičiui, miškus užplūdo poilsiautojai. Medžiotojai priveisė begales šernų, nepajėgė reguliuoti lapių, mangutų, kiaunių, audinių gausos. Šernai ir plėšrieji žvėrys sunaikina didžiąją daugumą ant žemės perinčių paukščių lizdų, o ypač vištinių paukščių.
Žavūs sparnuočiai
Vištiniai miško paukščiai mane žavėjo nuo pat vaikystės. Užaugau Vilkaviškio rajono bemiškėse lygumose, tad gerai pažinojau tik kurapkas. Apie tetervinus, kokia gausybė jų gyveno Žemaitijoje prieškario metais, pasakojo tik žemaitis tėvas.
Bibliotekoje aptikęs Tado Ivanausko knygas „Lietuvos paukščiai“, aprašymus apie tetervinus ir kurtinius persirašiau į sąsiuvinį, net piešinius bandžiau nukopijuoti.
Tetervinus pirmą kartą pamačiau vaikystėje spanguoliaudamas Amalvo pelkėje, o su kurtiniais susitikti teko tik po daugelio metų Labanoro girioje. Kai 1969 m. pradėjau dirbti Dubravos miškų tyrimo stotyje, Dubravos girioje tetervinų jau nebuvo. Tik vyresnieji medžiotojai juos teprisiminė. Negausiai tetervinai dar gyveno Kuro girininkijos miškuose, Ežerėlio durpyno kemsynuose. Tačiau kai kuriose Lietuvos vietose tetervinai telkėsi gana gausiai ir juos man dar teko medžioti, kad ir kaip būtų keista. Ypač įsiminė pirmoji tetervinų medžioklė Žemaitijoje. Miško selekcijos reikalais klaidžiodamas Lietuvos giriose buvau apsistojęs pas vienoje Šilutės miškų ūkio girininkijoje girininku dirbusį studijų draugą, kuris taip pat buvo medžiotojas. Įsikalbėjome apie tetervinus.
Girininkijos apylinkėse tada dar buvo daug melioracijos nepaliestų plotų. Tarpumiškėse plytėjo menkavertės ganyklos, viržynai buvo prižėlę krūmų su pavieniais plačiai išsikerojusiais ąžuolais ir mažais beržynėlių guotais. Tokioje aplinkoje gyveno nemažai tetervinų. Nors medžioklė vyko labai seniai, jos vaizdai atmintyje iškyla taip gyvai, tarsi tai būtų nutikę vakar...
Pirmoji tetervinų medžioklė
Patykoti tetervinų su draugu išėjome dar vidurnaktį. Šlapiais miško keliukais apgraibomis nužingsniavę porą kilometrų įsitaisėme kemsuotoje viržių lopinėliais apaugusioje ganykloje po pavieniais plačiai išsikerojusiais ąžuolais. Brėkštant šalnotam balandžio rytui, vienur kitur užburbuliavo juodieji miško gaidžiai. Tetervinų giesmė gana paprasta, tačiau toli girdima ir maloniai jaudinanti medžiotojo širdį, ypač kai tokioje medžioklėje dalyvauji pirmą kartą.
Kai pirmosios saulės spindulių strėlės, praskriejusios virš kemsynų ir atsitrenkusios į miško sieną, subyrėjo į milijonus deimančiukų, pabirusių šalnotoje žolėje, pro pat manąjį ąžuolą kurksėdama ir ciksėdama praslinko slanka, o tetervinų burbuliavimas susiliejo į vientisą kunkuliavimą. Atrodė tartum vidury nuo šalnos šerkšno baltų pievų ant saulės aukuro virtų, kunkuliuotų milžiniškas didžkukulių puodas. Prašvitus juodukai gaidžiai tūpė į ąžuolus ar beržus ir iš ten tęsė savo giesmes. Dar vėliau gaidžiai pradėjo skridinėti iš medžio į medį, tačiau nei prie manęs, nei prie draugo nepriartėdavo šūvio atstumu. Palapinių, tiksliau – slėptuvių, nebuvome įsiruošę, tad akyli paukščiai, matyt, mus pastebėdavo. Tada pro žiūronus pamačiau, kad trys gaidžiai sparnais arimą raižo visai netoli ganyklų pakraštyje susigūžusios menkos kaimo pirkios.
Neiškentęs, prisidengdamas karklų krūmais, nusėlinau prie burbuliuojančios ir šnypščiančios trijulės. Iki paukščių likus maždaug šimtui žingsnių, pradėjau šliaužti per šalnotą žolę, kiek įmanydamas spausdamasis prie žemės. Tačiau budrūs paukščiai pastebėjo medžiotoją ir triukšmingai suplakę sparnais pakilo į orą, man iki jų neprišliaužus gal 70–80 metrų. Šauti buvo per toli. Kiek paskridę juodukai sutūpė į ąžuolų viršūnes. Vienas iš jų net nutūpė į tą ąžuolą, prie kurio anksčiau buvau pasislėpęs. Tada abu su draugu pradėjome sėlinti prie medžiuose tupinčių paukščių. Tačiau miško gaidžiai pakildavo, neprisileidę net per tolimo šūvio atstumą, ir perskrisdavo į kitus medžius. Nė vienas nubuvome anksčiau medžioję tetervinų, bet greitai supratome, kad be iš anksto įruoštų palapinių-slėptuvių sėkmingos atsargių paukščių medžioklės sunku tikėtis. Nors likome be laimikių, įspūdžiai neišdildomi. Pirmą kartą mačiau tiek daug tetervinų. Tą šalnotą, saulėtą balandžio rytmetį į valias prisiklausiau tuoktuvinių miško gaidžių trelių.
Klebonas džiaugėsi nuoširdžiai
Dar keletą kartų tetervinų medžioklėse teko dalyvauti kitame Lietuvos pakraštyje – Ignalinos apylinkėse. Tada susipažinau su azartišku medžiotoju – vieno miestelio klebonu. Jau 3–4 val. nakties mus, apsigyvenusius girininkijos raštinėje, klebonas prikeldavo ir savo „Volga“ nuveždavo į tetervinų tuokvietes. Ir šiose medžioklėse šauti į gražuolius miško gaidžius neteko (taip ir nesu sumedžiojęs nė vieno tetervino), tačiau gailėtis dėl to mintis nekilo nei tada, nei dabar, o nepakartojamo grožio saulėtekiai, sutikti pasakiškoje aplinkoje, grojant tetervinų muzikai, ir dabar gyvi atmintyje.
Po teterviną tada sumedžiojo klebonas ir vietinio medžiotojų būrelio vadovas. Tarsi dabar matau, kaip nuoširdžiai it vaikas laimikiu džiaugėsi dvasininkas, apgailestaudamas, kad svečiams neteko net iššauti. Tiesą pasakius, šis linksmas, nuoširdus ir paprastai su visais bendraujantis klebonas pakeitė mano nuomonę apie dvasininkus, nes iki tol maniau, kad jie labai rimti, griežti, gal net piktoki dievo tarnai.
Sumedžiotus tetervinus klebonas ir būrelio vadas padovanojo mums, girių piligrimams. Iš jų padariau iškamšas, kurios ilgus metus puikavosi tarp mano ir medžioklės draugo, dirbusio mūsų miško selekcijos ir sėklininkystės grupėje, medžioklės trofėjų, primindamos tas vis labiau praeitin nutolstančias nepakartojamo grožio medžioklių akimirkas.
