V.Mazuronis: jei žmogus turi mišką, bet negali jame pernakvoti - tai neteisinga

 (114)
„Mechanizmo, kuris tenkintų ir savininkų, verslo, ir nacionalinius interesus, paieškas ir laikyčiau didžiausiu ministerijos iššūkiu miškotvarkos srityje”, - teigia Aplinkos ministras.
Valentinas Mazuronis
Valentinas Mazuronis
© DELFI

Sunku įsivaizduoti visų sričių, kurios priskirtos Aplinkos ministerijai, problematikos mastą. Todėl vos su pareigomis pradedančiu apsiprasti aplinkos ministru Valentinu Mazuroniu susitarėme, kad paliesime tik vieną kitą miškininkystės aspektą.

- Kokią regite Lietuvos miškų būklę, ateitį, problematiką?

- Lietuvos miškų plotai ne mažėja, o didėja, ir tai gerai. Apskritai miškų būklę vertinčiau teigiamai.

Kalbėdamas apie miškų problematiką pirmiausia atmetu subjektyvius dalykus – simpatijas ir antipatijas. Svarbiausia yra tai, kad pusę miškų ploto, priklausančio valstybei, prižiūri regioninės urėdijos, o kitą dalį – 240 tūkst. savininkų.

Manau, valstybinių miškų valdymo struktūra yra daugmaž normali, pasiteisinusi, nors viską galima tobulinti. Labai aiški privačių miškų problema – valdymas. Bet juk visi miškai: ir privatūs, ir valstybiniai – nacionalinis turtas, visuma. O dabar netgi tas pats miško keliukas vienoks yra urėdijos ir kitoks privačioje valdoje.

Suprantu, privačių miškų savininkai nenorėtų būti prastesni, bet jų disponuojamos lėšos ir valdomi plotai dažniausiai neleidžia daug ko, kas nekelia problemų urėdijoms, valdančioms ir lėšas, ir techniką, ir negali lygiomis galimybėmis su urėdijomis dalyvauti medienos aukcionuose.

Verslas yra ekonominė kategorija, neabejotinai reikalinga ir valstybei, ir visuomenei, bet jis negali būti priežastis naikinti, mažinti miškus. Šiuo atveju ekonominiai dalykai yra trumpalaikiai, o miškas, jo daugiafunkcinės sistemos iš tiesų yra vertybė, kuri per dieną nesukuriama.
V. Mazuronis

Nepaisant visų peripetijų, miško, nacionalinio turto, priežiūra vienodai turi rūpėti ir urėdijoms, ir privatiems savininkams. Būtent į tai atsižvelgdama ministerija skatins kurtis privačių miškų valdymo struktūras. Apie tai jau kalbėjausi su Lietuvos miško savininkų asociacijos nariais. Jie irgi nurodo šią problemą, siūlo sprendimų, kalba apie vieną privačias valdas aptarnausiančią struktūrą, bet prašo padėti lėšomis. Ministerijos ir valstybės galimybės, be abejo, ribotos. Pasiūliau pirma apsibrėžti, ką reikėtų daryti, apskaičiuoti galimas sąnaudas, bendrai aptarti, o paskui galima pasikalbėti ir apie numatytos kurti struktūros finansavimo galimybes.

Kita vertus, ir valstybė privalo sukurti savus miškų, kaip visumos, valdymo instrumentus. Būtent tokio mechanizmo, kuris tenkintų ir savininkų, verslo, ir nacionalinius interesus, paieškas ir laikyčiau didžiausiu ministerijos iššūkiu miškotvarkos srityje.

Be abejo, yra ir smulkesnių problemėlių, kurios neturėtų slėptis nuo akių.

Pirmiausia patys miško savininkai turi būti suinteresuoti sukurti tokią bendrą miško valdymo ir priežiūros sistemą, kuri padėtų smulkiesiems ir mišką tvarkyti, ir aukcionuose dalyvauti. Dabar privačių savininkų siūlomi medienos kiekiai maži, jie negali užtikrinti periodinio medienos tiekimo, dėl to vidaus rinkoje dėsningai pralaimi urėdijoms. Susikooperavę į bendrą darinį privatūs miško savininkai galėtų sėkmingai konkuruoti.

Sukūrus vieną ar daugiau privačių miško savininkų kooperatyvų arba kitokių jungtinių darinių, už sutartą mokestį būtų kas prižiūri ir atokiau nuo miško gyvenančių savininkų valdas. Juk ir savininkų yra visokių. Vienas supranta, kasdien prižiūri, o kitas tik dokumentus turi. Trečias norėtų tvarkyti, bet ne ką supranta arba gyvena už kelių dešimčių ar kelių šimtų kilometrų – kasdien net labai norėdamas neprivažinėsi. Jų pareigą miškui galėtų atlikti kooperatyvo samdomi darbininkai.

Aš turėjau teisę nuspręsti, kokias baudas skirti brakonieriams, todėl ir nedelsiau. Jei būtų prasidėję derinimai, dar ir šiandien Seime būtų diskutuojama.
V. Mazuronis

- Ką Jūs manote apie statybas privačiuose miškuose?

- Aš žinau baimę, kad jei lietuviui duosi pirštą, tai jis nukąs ranką. Tai svarbiausia priežastis, kodėl politikai yra linkę nieko neleisti, kad miškai netaptų gyvenamaisiais rajonais ar poilsio bazėmis. Ir aš prieštaraučiau tam, kad miškuose būtų statomi plytiniai daugiaaukščiai.

Savininkams reikėtų leisti statyti, bet sudėti saugiklius. Jei žmogus turi miško sklypą, nori jį tvarkyti, prižiūrėti, bet neturi kur nei pernakvoti, nei daiktų ar įrankių pasidėti, tai neteisinga. Mano nuomone, tai galėtų būti tinkamos architektūros nedideli medinukai, gal panašūs į taigos medžiotojų namelius, ir tik tiek. Jei norima, kad žmogus tvarkytų savo mišką, būtų logiška, kad jis, gyvendamas už kelių dešimčių ar šimto kilometrų, čia galėtų ir patogiai pernakvoti.

- Nuo pat pradžių reiškiatės kaip brakonieriavimo priešas, savarankiškai nustatėte keleriopai didesnes baudas už neteisėtai sumedžiotą žvėrį, pagautą žuvį. Tačiau dar neužsiminta apie miškų šiukšlinimą. Kai kurie miškai, ypač arčiau miestų, jau virsta kone sąvartynais. Gal turite minčių, kaip įveikti tokią gėdą?

Aš turėjau teisę nuspręsti, kokias baudas skirti brakonieriams, todėl ir nedelsiau. Jei būtų prasidėję derinimai, dar ir šiandien Seime būtų diskutuojama.

Būkime teisingi. Ankstesnės baudos skatino brakonierystę. Kai už neteisėtai sumedžiotą šerną buvo skiriama 300 litų bauda, negaliu galvoti kitaip – geriau rizikuoti, užuot mėsą pirkus parduotuvėje (300 litų kainuoja 20–30 kilogramų kiaulienos, o šernas gali sverti 200–400 kilogramų. – red.), nes gal dar ir nepagaus. Dabar, kai nustatyta 3 000 litų bauda, dažnas turėtų susimąstyti, ar apsimoka rizikuoti. Reikėtų būti labai uoliam gurmanui.

Sutinku, vien baudomis nieko nepasieksime, todėl kuriame visą pažeidimų prevencijos ir nustatymo priemonių kompleksą. Tarp tų priemonių – ir ekonominis skatinimas pranešusiems apie įvykį arba sulaikiusiems pažeidėją, panašiai kaip pasienyje mokamos premijos už kontrabandos sulaikymą. Brakonieriaus ar šiukšlintojo sumokėtų baudų dalis turės būti skiriama ekonominiam skatinimui. Einame ta linkme, kad efektyvinant kontrolę ekonomiškai neapsimokėtų imti kyšio. Ta pati sistema būtų taikoma ir miško teršėjams: prevencija–baudos–premijos.

- Dėl medienos varžosi dvi solidžios jėgos: energetikai ir perdirbėjai. Kokias matote perspektyvas?

- Nebūčiau tikras, ar energetikai stipriai grumiasi, nes biokurui, mano žiniomis, bent šiuo metu rąstų neperkama, nebent ne iš Lietuvos.

Verslas yra ekonominė kategorija, neabejotinai reikalinga ir valstybei, ir visuomenei, bet jis negali būti priežastis naikinti, mažinti miškus. Šiuo atveju ekonominiai dalykai yra trumpalaikiai, o miškas, jo daugiafunkcinės sistemos iš tiesų yra vertybė, kuri per dieną nesukuriama.

Idealus variantas – neperlenkti lazdos nė į vieną pusę, rasti išmintingą kompromisą. Aš už tai, kad verslas būtų skatinamas, kad jam būtų padedama, bet ne visų mūsų arba miškų naikinimo sąskaita.

Jei žmogus turi miško sklypą, nori jį tvarkyti, prižiūrėti, bet neturi kur nei pernakvoti, nei daiktų ar įrankių pasidėti, tai neteisinga. Mano nuomone, tai galėtų būti tinkamos architektūros nedideli medinukai, gal panašūs į taigos medžiotojų namelius, ir tik tiek.
V. Mazuronis

- Ar Jums ką nors sako pavadinimas „Baltijos miškai 2013“?

- Kol kas neteko girdėti. Tikiuosi, dabar sužinosiu.

- Tai jau antra tarptautinė miškininkystės paroda prie Ukmergės, visapusė, nuo sėklų iki rąstų išvežimo. Ukmergės urėdija parodai skyrė miškingą teritoriją, kurioje, be kita ko, bus patogu demonstruoti, ką gali šiuolaikinė miško technika. Ar, Jūsų nuomone, Lietuvoje, palyginti nedidelėje rinkoje, perspektyvios tokios parodos?

- Nė neabejoju, kad tokie renginiai yra naudingi. Žinoma, rinka nedidelė, bet, kiek suprantu, į parodą bus įleidžiami ir užsieniečiai. Jeigu taip, svarbu surengti tokią parodą, kuri būtų aktuali ir patrauktų ne tik mūsų miškininkus ir juos aptarnaujančias įmones, bet ir viso regiono rinkų dalyvius, o perspektyvoje gal ir dar plačiau. Visada verta bandyti. Jeigu tokį renginį pavyktų įsukti, tai būtų didžiulis pliusas visai Lietuvai.

- Ar pakviestas atvažiuotumėte į parodą?

- Mielai. Iš tikrųjų man būtų ir įdomu, nes nesu miškų ūkio specialistas. Jei esi miško specialistas, nebūtinai būsi statybininkas, o jeigu statybininkas ar, mano atveju, architektas – tai nebūtinai esi ir atliekų tvarkymo arba žuvų žinovas. Kiekvieną ministerijos sritį kuruoja specialistai, o aš tik ministras, organizatorius.

Man tikrai bus įdomu parodoje daug pamatyti, susipažinti. Giliai išmanantis šios sferos žinovas dėl to netapsiu, bet, norint jausti savo kuruojamos šakos pulsą, reikia nuolat važinėti, susitikinėti, domėtis ir protingėti. Taip, jei neiškils nenumatytų aplinkybių, į parodą atvyksiu.

- Ačiū už pokalbį.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

SKAITOMUMO INDIKATORIUS

157417893

Tiek kartu perskaityti* visi grynas.lt straipsniai

* Indikatoriuje skaiciuojama, kiek skaitytojai iš viso perskaite publikaciju nuo GRYNAS.lt starto (2010 gruodis)