Urėdai perspėja: valstybiniai miškai gali būti privatizuoti

 (27)
Miškas
Miškas
© GRYNAS.lt nuotr.

Finansų ministerijos parengtas Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo pakeitimo ir papildymo projektas, kuriuo siūloma 50 proc. didinti valstybei skiriamos pelno dalies mokėjimą, veja į neviltį šalies miškininkus. Jeigu įstatymo pataisos būtų patvirtintos, urėdijų vadovai prognozuoja finansinį urėdijų krachą, vedantį niekur kitur, kaip tiktai į valstybinių miškų privatizaciją. O gal šiuo keliu sukama specialiai?

Pajamos grįžta į mišką

Urėdijų pelnas iš esmės naudojamas miško plėtrai ir socialinėms, kultūrinėms reikmėms. Bronislovas Banys, Telšių miškų urėdijos urėdas, įsitikinęs: netekusios pusės uždirbto pelno, urėdijos apmirtų ir, kaip įmonės, taptų nepatrauklios.

Šiuo metu Telšių miškų urėdijos pajamos, gaunamos už medieną, yra apie 12 mln. litų, tai sudaro apie 90 % visų urėdijos pajamų. Metinė urėdijos apyvarta yra apie 15 mln. litų. Didžioji dalis šių lėšų, B. Banio žodžiais, vienokiais ar kitokiais keliais „grįžta į mišką“.

Didelę patirtį turinčio miškininko nuomone, valstybė nuo urėdijų pajamų ir taip atsiriekia labai storą riekę. Penkiolikos procentų nuo parduotos apvaliosios medienos ir kitų mokesčių pavidalu į valstybės biudžetą šiemet sumokėsime per 4,5 milijono litų. Kad tą medieną nukirstume, atgabentume prie mašinomis privažiuojamo kelio, paremontuotume kelius, kuriais mediena išvežama iš miško, dar reikia 4,5 milijono litų. Kadangi pusę darbų atliekame rangos būdu, tame skaičiuje yra ir rangovininkų mokami mokesčiai.

Miškas yra valstybės turtas, kiekvienas savininkas turi rūpintis savo turtu. Už valstybę, kaip turto savininkę, urėdija miškų priežiūrai ir tvarkymui šiemet išleis 5,2 milijono litų.
Apie 2 milijonus litų kasmet reikalinga skirti investicijoms: tai ne kažkokių naujų technologijų įdiegimui, o turimo potencialo atnaujinimui.

Jeigu, kaip žadama, lėšos bus toliau drastiškai karpomos, urėdijos, kaip įmonės, taps nekonkurencingos ir, palyginti su kitomis, nepatrauklios, – prognozuoja urėdas. – Miškai per kelerius metus bus akivaizdžiai apleisti. O tada sakys: nesugebate tvarkytis, į mišką nebeinvestuojate, žmonės pas jus nenori dirbti... Kokia išeitis? Reikia privatizuoti...“ B. Banio nuomone, visiškai tikėtina, jog procesai gali pakrypti būtent tokia linkme, bet to rezultatas būtų šnipštas. Valstybės biudžetas pasipildytų keliais milijonais, bet ateityje tai atsirūgtų šimtais milijonų litų.

Riba jau pasiekta

Kolegai iš Žemaitijos antrina ir Vigantas Kraujalis, Ukmergės miškų urėdijos urėdas. Įsigaliojus įstatymo pataisoms, urėdijos po dvejų trejų metų liktų be investicinių lėšų, kurių trūkumas padarytų miškams sunkiai pataisomos žalos. Mat miškai – ypatinga kategorija, o pagrindinės produkcijos –medienos – kaina priklauso ne vien tiktai nuo rinkos, bet ir nuo gamtos sąlygų. Audros, vėtros, išlaužančios miškus, įvairių kenkėjų populiacijų plitimas, miško sodinimas, kiti procesai reikalauja turėti rezervų.

„Jeigu urėdijos neinvestuos į mišką, visuomenė paprasčiausiai nesupras. Pirmiausia mažėtų dirbančiųjų skaičius miškuose. Taptume kabinetiniai. Po trejų ketverių metų technika susidėvėtų ir nebūtų su kuo dirbti, – su nerimu prognozuoja miškininkas. – Valstybės mastu reikėtų suprasti: noras iš miškų paimti pinigų turi turėti ribą ir, mano galva, dabar ji yra pasiekta. Tačiau jeigu Vyriausybės tikslas yra miškus privatizuoti, tokiais metodais šis tikslas bus labai greitai pasiektas.“

Nesusitvarko? Reikia privatizuoti

Tiesa, nė vienas iš kalbintų miškininkų, neatmeta: siūlomas pajamų iš valstybės valdomo turto didinimo principas, ypač ekonominės krizės laikotarpiu, savo esme gali būti racionalus. Tačiau visi pabrėžė, jog kalbant apie valstybines miškų įmones dėl jų specifikos daugelis teiginių netinka.
„Miškų urėdijoms pelnas turėtų būti iš esmės šalutinis, ne pagrindinis rodiklis, – akcentavo Faustas Bakys, Jurbarko miškų urėdijos vadovas.

Jeigu, kaip žadama, lėšos bus toliau drastiškai karpomos, urėdijos, kaip įmonės, taps nekonkurencingos ir, palyginti su kitomis, nepatrauklios, – prognozuoja urėdas. – Miškai per kelerius metus bus akivaizdžiai apleisti.


 
Jo teigimu, pagrindines išlaidas sudaro medienos gamybos, miškų atkūrimo, tvarkymo ir apsaugos kaštai, į kuriuos įeina daigų išauginimas, miško apsauga nuo kenkėjų, miškų apsauga nuo savavališkų kirtimų, miško kelių, poilsio zonų ir kiti miško atkūrimo, apsaugos ir tvarkymo darbai. Urėdijoms yra deleguotos kai kurios socialinės ir biudžetinės veiklos funkcijos, ir jeigu kuriais metais urėdijos sugalvotų nevykdyti kai kurių darbų – netvarkyti kelių, neprižiūrėti melioracijos tinklo, kitų iš pažiūros nematomų darbų – pelnas iš karto šokteltų, bet tokio pasipelnymo vaisiai po dešimties metų sugrįžtų kelis kartus brangesniu bumerangu.

„Tokių pavyzdžių jau turime kai kuriuose privačiuose miškuose – „auga natūrali taigelė“. Kai kurie savininkai, paėmę išpuoselėtus miškus, vaikams tokių nepalieka. Suprantu, kad mūsų sąžinei toks mąstymas yra prabanga, bet taip elgtis yra amoralu. Bijau, kad tas pats gresia ir valstybiniams miškams, jei neliks lėšų tvarkymui ir priežiūrai“, – su širdgėla kalbėjo F. Bakys.

Jurbarko miškų urėdijoje yra 72 sodybos, kurios išvažiuoti į pasaulį po 5-10 kilometrų gali tiktai miško keliais. Urėdija tuos kelius, kaip esančius savo valdose, valo ir remontuoja.

Nors gaisrai yra valstybės prerogatyva, urėdijos turi profesionalias komandas iš savo žmonių. „Miško gaisro gesinimas, toliau aiškino F. Bakys, yra specifinis procesas, o ir miškininko santykis su degančiu mišku kitoks: dešimtmečius matęs, kaip augo jo pasodintas miškas, jis „gatavas nuogas pulti į ugnį.“

Praūžusių audrų ir škvalų padariniams likviduoti, kenkėjų ir ligų proveržiui šalinti bei kitiems ekstremaliems atvejams spręsti didžioji urdijos pelno dalis atidedama į privalomąjį rezervą. Urėdas pasiūlė įsivaizduoti, kas būtų, jeigu tie pinigai patektų į valstybės biudžetą? Ar būtų susitvarkyta su ekstremaliais atvejais? – retoriškai klausė ir palygino: „Čia tarsi savotiškas smagratis. Todėl nepalikus urėdijoms apyvartinių lėšų, bus sukeltas vienos, kitos, trečios urėdijų bankrotas. O vėliau daug išmintingų žmonių sakys: taigi nesusitvarko, reikia valstybinius miškus privatizuoti“...

Efektas trumpalaikis – pasekmės skaudžios

Kaip iš esmės ydingą tokį įstatymo projektą vertina ir Benjaminas Sakalauskas, Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos generalinis miškų urėdas. B. Sakalauskas pabrėžia, jog valstybiniame miškų sektoriuje racionaliam miško išteklių naudojimui, veiklos efektyvumo ir valstybės turto grąžos didinimui buvo skiriamas nuolatinis dėmesys. Dėl to mokami veiklos ir pelno mokesčiai į valstybės biudžetą padidėjo nuo 22 mln. litų 2002 m. iki 52 mln. litų 2010 m., t. y. 2,5 karto. 2010 m. buvo parengtas ir patvirtintas Valstybinių miškų sektoriaus veiklos efektyvumo didinimo priemonių planas.

Įgyvendinant numatytas priemones prognozuojama, kad 2011 m. veiklos ir pelno mokesčiai į valstybės biudžetą pasieks 90 mln. litų, t. y. daugiau kaip 17 % nuo gautų pajamų, o visi mokesčiai, įskaitant PVM, GPM ir „Sodrai“, sudarys per 200 mln. litų, tai yra daugiau kaip 38 % nuo gautų pajamų.

B. Sakalausko įsitikinimu, toks mokesčių ir pajamų santykis bet kokiai ūkinę veiklą vykdančiai įmonei būtų nepakeliama našta. Dėl trumpalaikio efekto padaryta daug nepataisomų dalykų, kuriems ištaisyti prireiks ištisų dešimtmečių.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

SKAITOMUMO INDIKATORIUS

157417893

Tiek kartu perskaityti* visi grynas.lt straipsniai

* Indikatoriuje skaiciuojama, kiek skaitytojai iš viso perskaite publikaciju nuo GRYNAS.lt starto (2010 gruodis)